Šventadienio paraštėse

Šventojo Jono Laiptininko pamokos

IV. Apie kovą su
pagrindinėmis
aistromis

Kova su apsirijimu

  1. Pamąstymas apie artėjančią mirtį pakerta nesusilaikymą valgant, o jeigu nesusilaikymas maistui yra suvaldomas nusižeminimu, tai kartu padeda susilaikyti ir nuo visų kitų aistrų.
  2. Vieną kartą, dar būdamas jaunas, užėjau į vieną gyvenvietę. Tuomet mane užplūdo apsirijimo ir puikybės mintys, bet bijodamas persivalgymo pasekmių nusprendžiau geriau būti nugalėtas puikybės. Pasauliečiams viso blogio šaknis yra meilė pinigams, o vienuoliams – persivalgymas.
  3. Man teko sutikti ryžtingų vyrų, kurie padarę nuolaidas pilvui paskui atlikdavo naktinius stovėjimus, taip save bausdami už apsirijimą ir išmokdami su malonumu susilaikyti nuo maisto pertekliaus.
  4. Vienuolystės pradžioje yra neįmanoma būti laisvam nuo apsirijimo ir puikybės aistrų. Tačiau taip pat neįmanoma kovoti su puikybe lepinant pilvą.
  5. Kaip nusikaltėlis, kuriam yra paskelbtas mirties nuosprendis, vedamas į bausmės vietą nekalba apie pasaulietinius reikalus, taip ir tas, kuris iš tikrųjų apverkia savo nuodėmes, nepataikaus pilvui.
  6. Kaip mėšlo krūvoje atsiranda daugybė visokių kirminų, taip ir nuo daugybės valgių atsiranda visokių nuopuolių, vylingų minčių ir gėdingų sapnų.
  7. Jeigu apsirijimo aistros gundymo kraštutinumas yra versti save valgyti tuomet, kada net nenori, tai susilaikymo kraštutinumas – varžyti savo alkstančią prigimtį, nors ji dėl to ir nekalta.
  8. Kaip nusipenėję paukščiai negali aukštai skraidyti, taip ir pataikaujantieji savo kūnui negalės įeiti į dangaus karalystę.
  9. Kaip išdžiūvęs purvas nebedomina kiaulių, taip ir kūnas, suvytęs nuo susivaldymo žygdarbių, nebetinkamas demonams.
  10. Apsirijimo išpažintis: „Kaip jūs ruošiatės manęs [apsirijimo] atsikratyti, jeigu aš susijęs su jūsų prigimtimi? Durys į mane – tai valgių įvairovė ir nuolatinis kūno poreikis. Nepasotinamą mane daro įprotis, kuris kartu su sielos nejautrumu ir nesusimąstymu apie mirtį tampa aistros man pagrindu. Pirmagimis mano sūnus yra pasileidimas, antrasis – širdies kietumas, o trečiasis – mieguistumas. Taip pat iš manęs kyla piktų minčių jūra, kurios gelmė pilna neįvardijamų netyrumų ir įžeidimų bangų. Mano dukros – tingumas, daugžodystė, paiki juokai, nepaklusnumas, nejautrumas, savigyra, savęs aukštinimas, perdėtas pasitikėjimas savimi ir meilė pasauliui, o po viso to apima nusivylimas – pati stipriausia iš visų aistrų. Prisiminta nuodėmė sukyla prieš mane, bet nenugali. Mintis apie mirtį mane stipriai pažeidžia, bet žmonėse nieko nėra, kas galėtų mane visiškai sutramdyti. Tačiau kas yra priėmęs Kristų, tas mintyse Jam mane skundžia ir Viešpats man neleidžia tame žmoguje veikti aistringai. Nepriėmusieji Viešpaties visokeriopai ieško, kaip pasigardžiuoti mano saldumu.“

Kova su meile pinigams

  1. Meilė pinigams yra netikėjimo duktė. Ji kaip priežastį tam nurodo įvairias negalias, artėjančią senatvę, netikėtą badą.
  2. Mylintysis pinigus savo noru išjuokia ir nusižengia Evangelijai (Evangelijos dvasia yra meilė Viešpačiui). Kas myli, tas nekaupia pinigų, o tas, kuris nori susigyventi ir su meile, ir su pinigais, pats save apgaudinėja.
  3. Atgailaujantysis ne tik savo turtų, bet ir savo kūno atsižada.
  4. Nesakyk, kad renki pinigus tam, jog galėtum aukoti vargšams, manydamas, jog per tai gausi dangaus karalystę, nes šią karalystę galima nusipirkti ir už du skatikus.
  5. Kartą susitiko keliauninkas ir pinigų mylėtojas ir antrasis pirmąjį pavadino neapsukriu.
  6. Kas nugalėjo godulystės aistrą, tas išsilaisvino iš rūpesčių, o kas su ja surištas, tą nuolat kankina rūpesčiai ir jis negali net tyrai pasimelsti.
  7. Meilė pinigams prasideda ketinimu dalyti išmaldą, o baigiasi neapykanta vargšams. Ir kol mylintysis renka pinigus, būna gailestingas, o kai tik jų prirenka, savo širdį uždaro.
  8. Sutikau aš vargšų, kurie neturėjo nieko, bet gyvendami vargdienio dvasia praturtėjo dvasiškai ir užmiršo apie savo neturtą.
  9. Tas, kuris, atidėjęs visus žemiškus rūpesčius, nekaupia turtų, eina savo keliu be kliūčių. Jis – pasaulio valdovas, nes visus savo rūpesčius yra atidavęs Dievui. Jis nesiskundžia žmonėms dėl savo vargų, bet viską priima kaip iš Dievo rankų.
  10. Nesivaikantysis turtų prie nieko neprisiriša ir visai negalvoja apie tai, ką turi, lyg išvis nieko neturėtų, o kas vis dar dėl ko nors išgyvena, tas dar nėra išsilaisvinęs iš meilės pinigams.