Rasa MILERYTĖ
Pasak tautodailininkės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės, etninė kultūra uždokuota mūsų prigimtyje, tai ne tik dvasinio, bet ir kasdienio gyvenimo pamatas. Etninėje kultūroje skleidžiasi mūsų savitumas, išskirtinumas ir būtent ji padaro mus įdomius užsieniečiams. Ilgametė tautodailininkės parodų ir edukacijų patirtis rodo, kad tradiciniais menais, senaisiais papročiais domisi daugybė jaunų žmonių, ypač tai reikalinga užsienio lietuviams: senųjų tradicijų puoselėjimas jiems leidžia išsaugoti savo prigimtį, tapatybę. Pačiai O. Tumėnaitei-Bražėnienei etnokultūra yra tokia savaime suprantama, kad be jos nebeįsivaizduoja savo gyvenimo. „Tradicinė kultūra yra mūsų šaknys, o žmogus, kaip ir medis, nutrūkęs nuo savo šaknų ilgai nebus gyvas“, – įsitikinusi tautodailininkė.
Gal pradėkime nuo to, kas yra etninė kultūra. Juk ne tik liaudies pasakos ir dainos?
Ne tik. Jūsų paminėta yra sakomoji, pasakojamoji, žodinė kultūra. O aš labiausiai susijusi su vaizduojamąja. Tai, kas sukurta akims, o ne ausims. Visi kūrybiniai klodai, palikimas nuo seno labai svarbus kiekvienoje tautoje, jis perduodamas iš kartos į kartą ir netgi sakoma, kad mes gimstame su polinkiu į liaudies kultūrą, tik reikia įrankių, medžiagų, ir mes kursime tai, kas užkoduota. Etnokultūrai priskiriami ir mūsų papročiai, tradicijos. Etnokultūra apima visus mūsų savitumus.
Ar šiuolaikiniame, moderniame pasaulyje, jai yra vietos?
Manau, kad tikrai yra. Profesionaliajame mene mes visi susiniveliuojam, supanašėjam. Visose šalyse jis yra panašus. Panašiai kuria ir mūsų dailininkai, ir Amerikos, ir Europos, ir Azijos, ir t. t. O jei menininkas remiasi tuo, kas užkoduota mūsų šaknyse, ir nesistengia būti modernus, jis bus daug įdomesnis, jokiu būdu ne prastesnis. Į Lietuvą atvažiavusiems užsieniečiams įdomiau pamatyti ne šiuolaikinį mūsų meną, kuris panašus ir kitose šalyse, o būtent tradicinį, tuos bruožus, kurie išskiria mus iš kitų, kurie būdingi tik mūsų tautai. Tai pastebiu ir užsienio mugėse. Ypač susidomėję į mūsų etnokultūrą žiūri japonai. Jie iškart pastebi tuos subtilius dalykus, kurie yra mūsų, lietuvių, savitumas.
Sakote, į Lietuvą atvažiuoja užsieniečiai ir jiems įdomus mūsų tradicinis menas. Jūs ir pati važinėjate į užsienį, rengiate edukacijas. Ar užsieniečiai noriai į jas įsitraukia?
Yra užsieniečių, kurie į Lietuvą, į Vilnių važiuoja per Kaziuko mugę, kad pamatytų mūsų tautodailininkų kūrinius. Neseniai vienas japonas nusipirko mano darbų ir atsisveikindamas pasakė, kad susitiksime Kaziuko mugėje. Jis čia atvažiuos vien dėl mūsų tradicinių menų ir amatų. Ir jis tikrai ne vienintelis. Tas japonas turi lietuviškų prekių parduotuvę, japonams mūsų etnokultūra yra egzotika, jie nori namuose turėti lietuviškų kūrinių kaip kažką tokio ypatingo. Ir japonai tikrai ne vieninteliai, sutinku nemažai žmonių iš įvairių tautų, kurie domisi. O kai aš važiuoju į užsienį, tai dažniausiai pas užsienyje gyvenančius lietuvius. Tai vėl kitoks santykis. Ateina labai daug žmonių, nes jie nori savo vaikus auklėti lietuviška dvasia, supažindinti juos su lietuviškais papročiais. Pamenu, Milane su Adele mokėme marginti kiaušinius, tai pasakojome apie visas marginimo tradicijas, žmonėms buvo įdomu. Teko būti ir didelėse tarptautinėse mugėse, pavyzdžiui, Pekine arba kultūrų mugėje Madride. Ten jau pas mus ėjo labai įvairūs žmonės, ne tik lietuviai. Pačiuose paprasčiausiuose mūsų kūriniuose jie atranda kažką gražaus. Kuo labiau tradiciška, etniška, archajiška, tuo žmonėms įdomiau. Pačiuose paprasčiausiuose simetriškuose karpiniuose jie randa harmoniją. Čikagoje rengiau karpinių edukaciją, atėjo daug užsieniečių. Mūsų tradicijos juos domina, nes patys tokių dalykų neturi. Prieš daug metų viena japonė korespondentė netgi atvažiavo į mano namus pažiūrėti, kaip būtent mūsų namuose atrodo užuolaidėlės. Nors japonai karpinius turi tūkstančius metų, jiems buvo netikėta, kad pas mus karpytomis užuolaidėlėmis žmonės namus puošdavo iš neturto.
Kokių įdomiausių, gražiausių atsiliepimų teko girdėti apie mūsų etnokultūrą?
Vienas įdomesnių dalykų atsitiko prieš kokių trisdešimt metų parodos Čikagoje metu. Pati ten nebuvau nuvažiavusi, buvo tik mano darbai, o man perpasakojo kiti žmonės. Ten lankėsi kažkokia parapsichologė ir žiūrėdama į simetriškus karpinius visiems pasakojo, kad karpiniai, kaip ir mūsų šiaudiniai sodai, labai gerai veikia žmonių sąmonę ir emocijas. Juos tinka kabinti superaktyvių vaikų, sergančių žmonių ar vyresnio amžiaus žmonių kambariuose. Taip pat jie gerai veikia tuos, kurie nuo per daug emocijų, per didelio žinių srauto yra išsibalansavę. Toji simetrija, kaip pasakojo parapsichologė, harmonizuoja žmonių sąmonę. Apskritai bet koks meno kūrinys mus stipriai veikia. Neretai ieškome kuo sudėtingesnio kūrinio, bet pati paprasčiausia simetrinė augalinė kompozicija gali daryti labai teigiamą poveikį. Kad ir gyvybės medis – jis gerina emocinę būseną ir sudėlioja į vietą išsibarsčiusias mintis. Kai esame neharmoningi, pervargę, nespėjame su laiku, reikia tiesiog atsisėsti prieš tokį paveikslą ir užplūsta teigiama energija, atsiranda harmonija su savimi, su aplinka, su kitais žmonėmis.
Tradicinių menų parodose dažniau sutinkame brandaus amžiaus kūrėjus. O ar jauniems žmonėms įdomi mūsų etnokultūra?
Yra nuostabių jaunų žmonių, kuriančių puikius dalykus. Pastebėjau, kad dažniausiai tokie žmonės išauga kūrybingų tėvų šeimose. Tarkim, muzikuojančių tėvų šeimose dažnai išauga muzikuojantis jaunimas, kuris puikiai perima tradicinį meną ir jį puoselėja. Dzūkijoje viena moteris riša nuostabius šiaudinius sodus, tokius pat gražius sodus riša ir jos dukra. Ir tai yra natūralu, perduota, mergaitė tai matė nuo vaikystės ir pati pradėjo tuo užsiimti. Ir ji jau tikrai to neapleis. Arba viena juostų pynėja iš Kėdainių – savo pasaulėžiūrą ji perdavė dukrai, tad ir dukrai juostų pynimas tapo gyvenimo būdu. Mano Adelė irgi iš tokių pavyzdžių. Tokių jaunų žmonių nėra tiek jau daug, bet tie, kurie puoselėja etnokultūrą, daro tai iš visos širdies. O jei kalbėtume ne apie kūrėjus, o tuos, kurie tiesiog domisi, tai jų tikrai labai daug. Man smagu, kai mugėje prieina jaunos šeimos, ieškodamos kažko gražaus, išskirtinio savo namams, vaikų kambariams papuošti. Ir sako: „Ką mes geresnio rasim už tradicinį meną?“ Žinoma, tai paglosto man širdį ir savimeilę. Arba būna, kad jauni žmonės tokios dovanos savo draugams ar giminaičiams. Mane tai džiugina ne dėl pinigų, kuriuos gaunu – man labai svarbu, kad jaunimas domėtųsi mūsų tradicijomis, papročiais, amatais ir liaudies kultūra. Na o su mokymais būna taip, kad jų organizatoriai net nebepriima visų norinčių, nes jų susidaro labai daug, tarp jų – ir nemažai jaunų žmonių, kurie ateina su šeimomis, su vaikais.
Taigi, tradicinė kultūra neišnyks?
Neabejoju, kad ji išliks. Pažiūrėkite, kaip buvo gniaužiami mūsų Velykų, Kalėdų papročiai tarybiniais laikais, ir kaip nepaisant to jie tuo metu klestėjo. O dabar yra daugybė būdų populiarinti tradicinę kultūrą. Apie ją rašo spauda, rodo televizija, vyksta parodos, edukacijos, kiekvienas gali pasirinkti jam priimtiniausią būdą semtis žinių. Ir pagal savo vaikus žinau – ką jie vaikystėje matė namuose, tą dabar daro savo šeimose. Žinoma, Velykas, Kalėdas mes švenčiame katalikiškai, einame į bažnyčią, bet senieji papročiai visada šalia, jie nuspalvina mūsų šventes, padaro jas įdomesnes. Tradicinė kultūra yra mūsų šaknys, o žmogus, kaip ir medis, nutrūkęs nuo savo šaknų ilgai nebus gyvas. Taigi mums tai gyvybiškai svarbu. O šiais laikais tradicinė kultūra ypatingai sustiprėjusi – vyksta daugybė parodų, kasmet – „Aukso vainiko“ parodos, jos ugdo žmones, kūrėjai kasmet tampa vis stipresni, auga jų meistriškumas, jų lygis. Žmonių, kuriančių kokybišką etninį meną, tik daugėja.
Galbūt įmanoma išskirti, kokie etninės kultūros žanrai arba simboliai, arba tradicijos yra populiarūs išskirtinai Utenoje?
Na, pavyzdžiui, gyvybės medis populiarus ne tik Utenoje ir net ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje. Jeigu tai kažkada buvo žemdirbių kultūra, jei žmonės gyveno gamtoje, po medžiais, tai tose tautose yra įsitvirtinęs gyvybės medžio simbolis, tik atliekamas jis kitomis technikomis, iš skirtingų medžiagų. Lietuviams svarbu mūsų pagoniški dievai – Gabija, Žemyna, Perkūnas ir kiti, jie dažnai atvaizduojami kūriniuose. O kalbant apie Uteną galima kalbėti apie žanrų kaitą. Pamenu, kadaise, kai buvau Utenos tautodailininkų klubo „Svirnas“ pirmininke, klube buvo daug stiprių medžio drožėjų, jie parsiveždavo apdovanojimus iš įvairių respublikinių parodų. Dabar jų labai stipriai sumažėjo. Užtat atsiranda vis daugiau įdomių tapytojų. Mane itin džiugina, kai atsiranda naujų grafikų, nes dabar grafikus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Karpiniai labai išpopuliarėję. Tik naujų keramikų kažkaip neišauga, yra vienintelis Vytautas Valiušis, kuris tikrai puikiai žinomas respublikiniu mastu. Vis atsiranda vienas kitas kalvis, dabar Vanagickas labaio gražiai, meniškai dirba. Taigi, esame procese, nuolatinėje kaitoje. Prieš dvidešimt metų buvo vieni žanrai, o dabar jau visiškai kiti. Galima džiaugtis, kad Utenos krašte turime daug stiprių menininkų. Mums trūksta tik kokio nors didesnio menų centro ar menų inkubatoriaus, kad atvykę žmonės galėtų pamatyti mūsų kūrybą. „Svirnas“ yra fantastiškas dalykas, bet jis tikrai per mažas, ypač pasidairius po Lietuvą: yra miestų, turinčių vos po porą sertifikuotų amatininkų, o tautodailės centrai įsikūrę didžiuliuose dvaruose. Pas mus yra kelios dešimtys sertifikuotų labai originalių kūrėjų, o mūsų „Svirnas“ toks mažuliukas.
Pasakojote, kad jauni žmonės tradiciniais menais dažnai susidomi įkvėpti tėvų. O kaip jūs susidomėjote etnokultūra?
Man tai buvo įdomu ir gražu nuo vaikystės, kiek tik save pamenu. Tetos, kuri ausdavo, staklėse nuolat buvo rankšluosčiai, lovatiesės, kilimai – visa tai mane žavėjo. Rokiškio rajone, mano krašte, kadaise, prieš šimtus metų, turbūt gyveno labai talentingų kalvių, nes kapinėse yra nepaprastai gražių geležinių, ažūrinių kryžių – jie man irgi patiko nuo vaikystės. Mano tėtukas grodavo armonika, per įvairias šventes susirinkdavo kaimynai, visi kartu dainuodavo liaudies dainas, taigi nuo vaikystės traukė ir muzika. Vienas mano senelis – kalvis, kitas – siuvėjas. Kasmet per Velykas mamytė išskutinėdavo porą margučių ir jie man iki dabar yra patys gražiausi, kokius kada nors gyvenime mačiau. Švenčių metu senieji papročiai mums buvo labai svarbūs, ir ne dėl pasirodymo kažkam, poreikis juos puoselėti kilo iš širdies. Taigi nėra konkretaus laiko, kada susidomėjau liaudies menais, amatais ir tradicijomis, augau šalia jų nuo vaikystės, viskas atėjo labai natūraliai.
Ar šiandien įsivaizduotumėte savo gyvenimą be tradicinių menų, amatų ir be senųjų papročių?
Ne, visa tai man yra taip natūralu, kaip maistas, gėrimas, poilsis. Kad gyventum, ryte turi atsikelti, lygiai taip man reikalingi tradiciniai menai. Papročiai irgi taip įsismelkę į gyvenimą, kad nebeįsivaizduoju kasdienybės be jų. Ir nematau visame tame kažkokios senatvės, kad reikėtų kažką keisti, daryti naujoviškai. Liaudies menas, papročiai yra natūrali gyvenimo dalis. Tarkime, kai mano vaikai buvo maži, dainuodavau jiems lopšines, dabar atsirado anūkėlis ir aš savaime prisiminiau lopšines, dainas, žaidinimus. Negali nedainuoti, kai namuose yra mažas vaikas. Ir visa tai ne dėl koncepto, ne specialiai, o todėl, kad kitaip neįsivaizduoju kasdienybės.
