Genovaitė ŠNUROVA
Nedidelį namelį vieno miestelio pakraštyje mano tėvai nusipirko dar tada, kai aš buvau paauglė. Iš tikrųjų tai mes gyvenome mieste, o į šitą namelį atvažiuodavome tik vasarą. Tiksliau, tėvai atvažiuodavo, o mes su sese mieliau likdavome mieste, nes mums čia buvo neįdomu. Netgi bendraamžių nebuvo. Dabar situacija pasikeitusi: tėvų seniai nebėra, mes su sese jau esame močiutės, o šitame namelyje tik aš gyvenu nuo ankstyvo pavasario iki rudens šalnų. Aš pasvajoju pasilikti čia ir žiemai, bet vis nesiryžtu, nes visoje gatvelėje ilgais žiemos mėnesiais likčiau viena. Netgi artimiausių kaimynų nebėra. O juk tokie šaunūs buvo…
… Jie buvo keturi: tėvas, motina ir du sūnūs. Tik dabar pagalvojau apie tai, kad taip ir neišsiaiškinau, ar sūnūs buvo dvynukai, ar pametinukai. Mačiau, kaip jie augo, žinojau, kad jais labai didžiuojasi tėvai. Ir ne be pagrindo. Abu labai gerai mokėsi, sportavo, buvo gražūs, išskirtinio ūgio (dar paauglystėje už savo klasės draugus buvo visa galva aukštesni), šviesiaplaukiai garbaniai.
Tęsinį skaitykite 2022 09 17 „Utenyje“
