Atvirumo valandėlė

Kalinio dukra

Genovaitė ŠNUROVA

Vis dar dainuoju moterų ansamblyje. Dažnai koncertuojame, važiuojame visur, kur mus kviečia. Kartą vadovė pasakė, kad tolimo rajono kultūros darbuotoja organizuoja vokalinių ansamblių konkursą ir mums siūlo jame dalyvauti. Naujiena buvo netikėta. Mes niekada nedalyvavome jokiose varžytuvėse, jokiuose konkursuose ar šiaip kokiuose nors renginiuose, kur būtų vertinami mūsų sugebėjimai.
Visaip svarstėme, visų nuomones išklausėme ir nutarėme nevažiuoti, mat bijojome pasirodyti prasčiausiai dainuojantys. Bet toji organizatorė neatlyžo – atvažiuokit, ir baigta. Oi, kaip sunkiai išsiruošėme, kiek visokiausių priežasčių prisigalvojome tam nenorui pateisinti, kad net pačios patikėjome, jog tikrai negalime važiuoti. Bet kai dar kartą buvome pakviestos, nusprendėme, kad bus proga išsitraukti iš spintų seniai nevilkėtas sukneles, susirasti gal jau net kiek apdžiūvusius lūpdažius, pasimatuoti aukštakulnius batelius ir, svarbiausia, įsitikinti, ar dar sugebame bent pastovėti juos apsiavusios…
Nuvykusias mus pasitiko jauna šviesiaplaukė moteris. Apsidžiaugė, kad neignoravome jos kvietimo, paaiškino, kaip vyks konkursas, kur galime įsikurti, o tada priėjo prie manęs, apsikabino, pasakė, kad labai apsidžiaugė mane pamačiusi, kad aš beveik nepasikeitusi, ir dar pridūrė, jog nesimatėme beveik dvidešimt metų…

Tęsinį skaitykite 2023 02 11 „Utenyje“