Rytas. Už lango dar tamsoka, todėl neskubu ropštis iš lovos. Taip gera po šilta antklode, taip saugu. Atrodo, kad jaukesnės vietos šaltiems, tamsiems žiemos rytams nė nesugalvosi. Bet mano mėgavimąsi beveik idiliškai atrodančiu rytu nutraukė šaižus durų skambutis. Kažkas, stovėdamas anapus durų, jį taip įnirtingai spaudė, jog atrodė, kad mažų mažiausiai gaisras name kilo. Tai ir šokau iš lovos kaip į gaisrą: ant naktinių greitosiomis užsimečiau chalatą ir net jo nesusisegiojusi puoliau prie durų.
O už jų, kaip manote, kas? Teisingai, Jeronimas: striukė atlapota, išsidraikę plaukai kuokštais sulipę, kepurė rankoje, nuo greito ėjimo, o gal bėgimo uždusęs, suprakaitavęs ir, žinoma, nė nepaprašęs leidimo užeiti, nė jokio pasisveikinimo žodžio neištaręs, mane pečiu stumtelėjo ir įėjo į vidų. Neva nestovėk tarpduryje išsižiojus, lyg niekada taip atrodančio didžiojo savo oponento nemačiusi…
Tęsinį skaitykite 2021 12 18 „Utenyje“
