Po Kristaus gimimo, dar savaitėlę pavaikščioję, įžengsime į Naujuosius metus. Vaikai taps paaugliais, jaunuoliai – vyrais, senoliams padaugės ligų, o kai kurių jau ir gyvų neberasiu. Kas tuomet į mano knygas sužers atminimo brangakmenius, kas praturtins archyvuose rastas žinias? Einu gimtojo Norvaišių kaimo gatve. Kurgi tie senoliai – gyvoji kaimo praeitis? Pavėluota rasti Povilą ir Mykolą Kublickus, belikusi didelė kuprota daržinė ir dviejų galų troba. Joje gyvenančiai anūkei Romualdai Kublickaitei praeitis – tolimas, neįžiūrimas miražas. Tvirtai ūkiškai gyveno Povilas Kublickas. Nuo prieškario laikų daugelį metų turėjo parduotuvę, kieme buvo pastatyta pieninė su separavimo įrengimais, gyveno pienininkas su šeima. Pieninės pamatų akmenys mažai ką byloja apie šaunią Kublickų giminės praeitį. Mažai kas žinojo, kad Kublickai, Rutkauskai, Drizgos buvo stačiatikiai – unitai, carinės valdžios po 1863 m. sukilimo apgyvendinti į Samaros guberniją ištremtųjų lietuvių sodybose. Generalgubernatoriaus Muravjovo įsakymu iš Norvaišių kaimo žandarai ištrėmė vienuolika valakinių šeimų su vaikai ir seneliais. Jų ūkiuose ir apgyvendino kolonistus, po dvi šeimas kiekviename tremtinio ūkyje. Taip atsirado Kublickai, Rutkauskai, Drizga, Skarina, Gaidukovas, Ušakovas ir dar keletas.
Tęsinį skaitykite 2021 12 18 „Utenyje“
