Genovaitė ŠNUROVA. Aš savo močiutės neprisimenu. Tik senelį. Augau pas jį nuo vaikystės. Ilgai nežinojau, kodėl mano tėvai, gyvenę mieste, kur yra darželis ir mokykla, mane nuvežė seneliui ir ten paliko.
Tėvai nei senelio, nei manęs, gyvenančios pas jį, galima sakyti, nelankė, bet aš jų nė nepasigedau. Kai man pasakė, kad mirė mano mama, aš nesupratau, ką tai reiškia. Mačiau ją karste, klausinėjau aplinkinių, kodėl ji su manimi nekalba, kodėl visą laiką miega, bet jų atsakymai man buvo nesuprantami.
Po pusmečio mirė ir mano tėvas. Suaugusieji kalbėjo apie tai, kad juos abu pražudė gyvenimo būdas, neteisingai pasirinktas gyvenimo kelias, bet mano vaikiškam proteliui tokie pasakymai buvo už suvokimo ribos. Tik tada, kai jau buvau suaugusi, susiskaičiavau, kad tada man buvo puspenktų metelių… (Tęsinys 2020 02 22 laikraštyje)