ŽODINĖ MALDA
Tokiu atveju, kai nėra kam išpažinti savo minčių, tvirtai nuspręsk savo viduje nepritarti tokioms mintims, visą savo gyvenimą nenusivilk ir kovok. Viešpats, matydamas tavo ryžtą, veržimąsi gėrio link ir tavo kovą, Pats tau padės, uždrausdamas tokias mintis arba nepašalindamas kovos suteiks kantrybės. Dievas visa tai leidžia tam, kad tokioje kovoje galėtum įgyti sau kraitį ir ištvermę, o velnio galvoje padarytum didelę žaizdą. Išpažinti nuodėmes ir atgailauti reikėtų kaip galima dažniau, tik tam reikia tinkamai pasiruošti. Jeigu neturi galimybės eiti išpažinties net kartą per metus, tuomet, sudėjęs visas viltis į Viešpatį, būk maldoje, ir Viešpats, matydamas tavo gerą nusiteikimą, šį norą priims lyg pačią atgailą. Maldos metu yra prisimenamas Dievas, įžvelgiamas savo nuodėmingumas ir menkumas, todėl išnyksta įsitikinimas savo teisumu ir pasitikėjimas savo jėgomis. Žmogus nustoja save laikyti vertu ko nors ypatingo, nes dėl dėmesingumo savo mintims ir norams jis pradeda suvokti, jog yra visiškai įklimpęs į nuodėmes. Nusidėjėlis nėra vertas Dievo apsilankymo, tad ir tu nelaikyk savęs šito vertu. Tad melsdamasis nekreipk dėmesio į nieką ypatingą savyje ir aplink save, pavyzdžiui, kokią nors šviesą, šilumą, šventųjų apsireiškimus, nes viskas, išskyrus maldą ir dėmesį jai, yra iš velnio. Malonė besimeldžiančiajam yra suteikiama per pačią maldą, kuri apvalo protą nuo aptemimo, o sielą – nuo aistrų. Atgailaujančiajam tai ir yra pagrindinė vertybė. Malonė prote pradeda veikti tuomet, kai protas taikoje, nesiblaškydamas meldžiasi ir Dievo vardu nugali visas mintis. Protui maldoje vaikytis ko nors kito būtų tikra pražūtis – jis būtų suviliotas, apgautas ir pjautų nevaisingumą bei liūdesį. Žmogų aplanko ir natūralios mintys, neskatinančios nusidėti. Apie jas plačiau kalbėti neverta, nes jos nėra nei naudingos, nei kenksmingos. Proto pareiga yra įsileisti tik vieną mintį – melstis. Visos kitos mintys – tai tik pro šalį einantys keliauninkai, nereikalingi protui, ir jei kas ims į tokias mintis kreipti dėmesį, žalos neišvengs. Į protą ateina begalė minčių, bet jų visiškai nereikia bijoti, visos jos dings be pėdsako, jei tik protas, susitelkęs maldai, į jas nekreips jokio dėmesio. Niekas negali nugalėti proto, kai su juo yra Dievo vardas. Meldžiantis žodine malda, žmogui nereikia ypatingos išminties ar žinių, svarbiausia – pastangos ir neabejotinai ateis sėkmė. Ypač sunkiai atpažįstamų išbandymų šiuo metu nebūna. Velnias daugiausia puola per mintis, tačiau nuo išorinio pasaulio dėl atsargumo reikėtų atsiriboti. Melstis žodine malda gali kiekvienas, tik svarbu tuo metu nekreipti dėmesio į jokius matomus vaizdinius, taip pat ir į minčių pavidalu ateinančius apreiškimus. Dėmesį būtina sukoncentruoti tik į pačią maldą. Žodinės maldos periodo, kurį pradedantysis turi melstis, trukmė priklauso nuo pastangų ir nuo širdies užkietėjimo lygmens. Žodinės maldos rezultatas yra Dievo malone suteikiamas įprotis. Kad atsirado įprotis, liudija tai, jeigu laikinai nutraukus maldą liežuvis pats savaime ima tarti maldos žodžius, o po to prisijungia dėmesys ir protas sąmoningai ima tęsti maldą.
PROTU KURIAMA MALDA
Protu kuriama malda į Jėzų vadinama protinga, nes yra kalbama mintimis, o kuriama ji vadinasi todėl, kad kol žmogus nėra visiškai atsidavęs Dievo valiai, jo malda dar nėra savaiminė, vedama Šventosios Dvasios, bet palaikoma tik paties žmogaus valia. Pripratęs prie žodinės maldos, protas pradeda, kaip sako šventieji tėvai, šilčiau ir nuoširdžiau įsiklausyti į liežuviu tariamus žodžius, o įsiklausydamas pamažu su malonumu ima gilintis ir į pačią maldą. Galiausiai protas, pamilęs tokį meldimąsi, užuot vaikydamasis mintis, išeinančias iš širdies, ima pats kurti maldą. Nuo šio momento malda gimsta nebe žodžiuose, bet pačiose proto gelmėse, ji nebėra tariama žodžiais, bet mąstoma protu. Yra žmonių, kurių protas iš prigimties yra gana stipriai išvystytas, todėl tokie, aplenkę žodinę maldą, gali iškart pereiti prie maldos, kuriamos mintimis. Dabar žalingos mintys yra pastebimos labai aiškiai. Protu pagimdyta malda yra gimininga protui ir visos ateinančios mintys, kaip svetimos, yra lengvai atpažįstamos, tad jas galima lengvai atskirti. Protui yra lengviau išlaikyti dėmesį meldžiantis mintimis, nes malda yra pagimdyta proto gelmėse. Proto jėgai augant, kartu stiprėja ir pasirengimas atremti velnio puolimą mintimis. Dėmesingai meldžiantis savo paties pagimdyta mintimi, protas tampa labiau ištobulėjęs negu anksčiau, kada tik bandydavo įsiklausyti į maldos žodžius, tariamus liežuviu. Nuo šio momento žmogus, ugdydamas savo protą, ima sekti Angelų keliu. Iš esmės protinga malda maitinasi dvasia ir yra dvasia kuriama. Toks pats pastovus yra ir šventųjų Angelų veikimas bei jų maistas. (tęsinys kitame nr)
