Aktualijos

vaikinimo istorija: reikėjo tam ryžtis anksčiau

Rasa MILERYTĖ

„Esu įsitikinusi, kad kiekvienas mūsų, norėdamas auginti vaikus, turėtume būti drąsesnis, ryžtingesnis. Galvoju, kad ir aš pati per ilgai delsiau tuos keliolika metų, kai bandėme susilaukti savo vaikelio. Reikėjo anksčiau ryžtis įvaikinti, priimti tėvų globos netekusį vaiką į savo šeimą“, – sako moteris, kurios namuose auga jau ne vienas įvaikintas mažylis.
Neringa (vardas pakeistas) sakosi niekada nepamiršianti pirmos dienos, kai į namus parsivežė kūdikį: „Stovim visa šeima, žiūrim į vaikelį ir tiesiog prieš akis pildosi svajonė… Visada norėjau turėti daug vaikų savo namuose.“ Nuo globėjų ir įtėvių mokymų pradžios iki tol, kol į jų šeimą atkeliavo kūdikėlis, praėjo beveik devyni mėnesiai. Simboliška…

Kada šmėkštelėjo pirmosios mintys apie tai, kad jūsų šeimoje galėtų atsirasti įvaikintas vaikelis?
Turiu sūnų iš pirmos santuokos, o su dabartiniu vyru gyvename jau 15 metų. Nuo pat santuokos pradžios svajojome apie bendrą vaiką, tiksliau – bent keletą jų. Natūralu – jauna šeima buvome. Tačiau norai norais, o nauja gyvybė taip ir neužsimezgė.
Gydėmės trylika metų, išbandėme ir pagalbinį apvaisinimą. Joks gydymas nebuvo sėkmingas, dienos bėgo su ašaromis, kančiomis, isterijomis. Daug skausmo patyrėme.
Gal po dešimtmečio atėjo mintis, kad jeigu Dievas vaikelio neduoda vienaip, reikia mėginti kitaip. Meilę vaikams jaučiu didžiulę, metams bėgant ji niekur nedingo. O po truputį mintys ėmė dėliotis kitaip – galbūt įvaikinimas yra išeitis ir mūsų šeimai, ir pagalba tėvų globos netekusiam vaikui.
Tokios mintys dėliojosi po truputį, atsargiai. Tiesa, vyrui apsispręsti buvo gerokai sunkiau – teko įkalbinėti jį. Prireikė dvejų trejų metų…
Kokiais argumentais vyras priešinosi įvaikinimui?
Jis matė, kiek daug skausmo kasdien patiriu dėl to, kad noriu vaikelio, o susilaukti negalime. Vyrui taip pat skaudėjo, bet aš į šią mūsų šeimos situaciją reagavau dar jautriau. Sutuoktinis jau ėmė kalbėti, kad nenori nei biologinių vaikų, nei įvaikintų.
Tačiau savo vyrą pažįstu – kalbinau jį po truputėlį: tai straipsnį kokį jam perskaitau, tai papasakoju apie įvaikinimą. Po kelerių metų pastebėjau, kad labiausiai vyrą sudomindavo perskaitytos sėkmės istorijos žmonių, kurie jau įsivaikino. Jis po truputį atšilo šiuo klausimu: išklausydavo mane, o ne išeidavo iš kambario vos prabilus apie įvaikinimą, kaip darydavo anksčiau.
Kaip susidėliojo jūsų gražus planas?
Galutinai apsisprendėme sutikę senus pažįstamus. Su jais nebendravome daug metų, tačiau išsikalbėję išgirdome, kad neseniai įsivaikino berniuką ir mergaitę. Nuvažiavome pas juos į svečius: matėme laimingus ir tėvus, ir vaikus, gražų bendravimą. Tai, matyt, buvo paskutinis impulsas imtis realių veiksmų ir mums. Tą ir padariau, vos išgirdusi savo vyro „pabandom“. Užpildėme prašymą įvaikinti, nuėjome į globėjų ir įtėvių mokymus.
Dabar galvoju, kad gal ir per ilgai delsėme tuos keliolika metų…