Vytautas Kazela
Reginos Eidžiulienės tėvų namai Grybeliuose visai netoli istorikui Adolfui Šapokai pastatyto stogastulpio. Dabar šiuose namuose šeimininkauja Reginos sūnus. Pati ji su vyru taip pat netoli Utenos gyvena – Ąžuolijos kaime. Dvidešimt penkerius metus dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Iš pradžių Rapolo Šaltenio mokykloje, o vėliau pakvietė į katalikišką „Saulės“ gimnaziją. Sako, labai norėjusi ir toliau mokykloje dirbti, bet sveikata neleido.
„Išėjau verkdama. Vaikai irgi prašė, kad likčiau. Ir aš juos mylėjau, ir jie mane mylėjo, – prisimena Regina. – Dabar mano džiaugsmas anūkai. Vyresnysis – tai krepšininkas. O štai mažėlis, trečiokas, labai įdomus vaikas. Visai dar nedidelis užpernai buvo, ateina ir sako: „Vilniuje yra labai įdomus MO muziejus. Važiuojam pasižiūrėti.“ Ir išvažiavom. Vaikščiojom, apžiūrinėjom parodas. Grįžtant namo paklausiau, kas labiausiai patiko, o jis ir sako: „Parodos tai keisis, o štai tie sraigtinai laiptai – tai aukštas lygis.“ Ir šiais metais per rudens atostogas į Vilnių abu važiavom. Apėjom visas galerijas. Visus paveikslus apžiūrinėjo, ir tuos, kurie parduodami. Ir vienas jam patinka, ir kitas. Jis jau ir pats dailės mokyklą lanko. Labai įdomiai piešia. Sustojo prie vieno ir sako: „Aš gal ne taip skaičius perskaičiau. 1200 eurų! Aš jo ir veltui neimčiau. Man būtų gėda tokią teplionę pardavinėti.“ Jis ir pyragus pats kepa. Šeštadieniais mamai į lovą pusryčius pagaminęs atneša. Labai eksperimentuoti mėgsta. Dukra pasakoja, kad, grįžusi iš darbo ir radusi šaldytuve kažką neaiškaus, klausia sūnaus, kas čia, o jis tik juokiasi ir sako: „Mama, čia mano eksperimentas!“ Vien kūrybinės mintys jo galvoje verda. Ir man su juo labai įdomu. Gal dėl to ir senatvės buvo verta laukti?“
Tęsinį skaitykite 2021 12 04 „Utenyje“