Genovaitė ŠNUROVA
Sėdžiu draugo pirtelėje (čia aš ne praustis atėjau, o tiesiog pagyventi, kol leis, nes daugiau neturiu kur prisiglausti) ir tarsi aštria, karštame vandenyje išmirkyta pušine vanta pats save vanoju. Skaudžiai plakiau tol, kol „išplakiau“ prisipažinimą (retai taip būna), kad, mokydamas gyvenimo tiesų kitus, pats jomis nesivadovavau. Maža to, galima sakyti, jog gyvenimo pabaigoje pasielgiau taip lyg šešiolikinis paauglys, dar neragavęs gyvenimo druskos, dar nesutikęs nesąžiningų žmonių, savo kailiu dar nepatyręs meilės potvynių ir atoslūgių.
Per mažą pirties langelį matau, kad lauke sninga, kad krinta ir krinta kone vaikiško delniuko dydžio snaigės ir ištirpsta net žemės nepasiekusios. Jaučiuosi taip, lyg tos snaigės būtų nulipdytos iš smulkių druskos kristalėlių ir kristų tiesiai ant dar labai atvirų mano sielos žaizdų. Kristų ir degintų, kristų ir degintų, kristų… O ant išdegintų vietų jokio kompreso juk neuždėsi…
Tęsinį skaitykite 2021 12 04 „Utenyje“
