Rasa MILERYTĖ
„Nežinau, kur šiandien būčiau, jei ne „Jaunimo linijos“ savanoriai“, – sako Kristina (vardas pakeistas). Jauna mergina pasakoja, kad ilgą laiką patiriamas stresas peraugo į rimtesnes emocines problemas, apie kurias kalbėti su artimaisiais ir draugais nesinorėjo, o eiti pas psichologą irgi trūko ryžto. Panašiomis įkvepiančiomis patirtimis dalijasi ir kiti „Utenio“ pakalbinti žmonės, kreipęsi pagalbos į emocinę paramą teikiančias organizacijas.
Dėkinga už palaikymą
Anksčiau „Utenis“ yra rašęs apie Raudonojo Kryžiaus savanorių lankomų žmonių patirtis, o dabar nusprendė pasidomėti, kaip veikia įvairių organizacijų telefonu ir elektroniniu paštu teikiama emocinė parama. Kristina sako anksčiau į tokią pagalbos formą žiūrėjusi kiek skeptiškai, bet asmeninė patirtis visiškai pakeitė jos nuomonę.
Prieš kelerius metus puikiais pažymiais mokyklą baigusi jauna mergina sako artėjant abitūros egzaminų sesijai pradėjusi jausti didelį stresą: „Ar išlaikysiu egzaminus? Ar išlaikysiu juos aukštais balais? Ar tokių balų užteks įstoti? Ir ką išvis aš norėčiau studijuoti?“ – prie šių klausimų prisidėjo ir baimė išvykti į svetimą miestą, baimė, kad nutrūks santykiai su geriausiais draugais.
„Norėjosi viską mesti, nebeplanuoti ateities, susisukti į kamuoliuką ir nebesikelti iš lovos. Per kurį laiką tos emocijos peraugo į pyktį, nepasitenkinimą viskuo, kas yra aplink, net kažkokią neapykantą pasauliui ir sau pačiai“, – išgyventas emocijas pamena mergina. Ji džiaugiasi, kad dabartiniais laikais jauni žmonės nebebijo kreiptis į psichologus, tačiau pripažįsta pati nesiryžusi į juos kreiptis.
„Kadangi gyvenu mažame mieste, kur visi visus pažįsta, nesinorėjo, kad kokia teta ar kaimynė pamatytų prie psichologo kabineto durų“, – sako pašnekovė. Jos akis užkliudė internete pamatyta „Jaunimo linijos“ reklama ir Kristina nusprendė parašyti laišką konsultuojantiems savanoriams.
„Nieko daug nesitikėjau, bet parašiau jiems nevilties pilną laišką. Esu išsaugojusi tą susirašinėjimą, dabar kai paskaitau, pati stebiuosi, kiek mano laiškuose buvo tamsos. Tuo metu nė nesupratau, kokia esu palūžusi. Sulaukiau labai operatyvaus atsakymo. Laiškas po laiško supratau, kad už ekrano esančiam žmogui nuoširdžiai rūpi, kaip jaučiuosi, tad išdrįsau atsiverti. Gavau daug vertingų patarimų, kaip tvarkytis su emocijomis, kokiomis taktikomis galima įveikti nerimą, o svarbiausia – sulaukiau palaikymo ir supratimo. Esu labai dėkinga „Jaunimo linijos“ savanoriams, nes be jų nežinia, kaip anuo laiku būtų susiklostęs mano gyvenimas“, – atvirauja pašnekovė.
Padėjo išbristi iš juodžiausios nevilties
Apie itin sudėtingą gyvenimo laikotarpį pasakoja Regina (vardas pakeistas), kuri pagalbos kreipėsi į „Moterų liniją“. „Moterų linija“ teikia įvairiapusę pagalbą krizes išgyvenančioms moterims. viena iš pagalbos formų – nemokama, anoniminė emocinė parama, prieinama visą parą. Regina pasakoja daugiau nei trejus metus kentėjusi fizinį ir emocinį vyro smurtą, gyvenusi nuolatinėje baimėje, kad sutuoktinis ko nors nepadarytų vaikams.
„Pirmieji santuokos metai buvo tikrai gražūs, gyvenome santarvėje, kūrėme gražią šeimą, susilaukėme dviejų vaikų. Problemos prasidėjo, kai vyras išėjo iš nemėgstamo darbo ir niekaip negalėjo susirasti kito. Tuomet atsirado alkoholis, o aš tapau kalta dėl visų jo nesėkmių. Ėmė kontroliuoti išlaidas, priekaištauti, kad jam skiriu per mažai dėmesio, na ir galų gale atsirado fizinis smurtas“, – neslėpdama jaudulio pasakoja Regina.
Ji sako kurį laiką pagalbos mėginusi ieškoti kita kryptimi: įkalbėjo vyrą lankyti anoniminių alkoholikų susitikimus, skirdavo jam daugiau laiko, net jeigu tai reikšdavo ignoruoti savo poreikius, stengdavosi jį vis kuo nors pradžiuginti. Bet pagalba buvo bevaisė – netgi tada, kai vyras vėl pradėjo dirbti, nei alkoholis, nei kitos bėdos nedingo. O Regina nė nepastebėjo, kaip iš tiesų ėmė jaustis kalta dėl visų vyrą užgriuvusių nesėkmių.
„Kuo toliau, tuo labiau jaučiausi dėl visko kalta, vis ieškodavau jam pateisinimų, gyvenau nuolatinėje baimėje ir net nebebuvo jėgų bandyti ką nors pakeisti. Paskutinis lašas buvo, kai pradėjo grasinti vaikams. Pabėgome su jais į kaimą pas mano tėvus ir supratau, kad nebegaliu grįžti namo pas vyrą. Jau seniau buvau mačiusi „Moterų linijos“ kontaktus. Tąkart, vėlią naktį, ten ir paskambinau. Ilgai kalbėjomės ir skambučių buvo ne vienas. Pagaliau pajutau žmogišką atjautą“, – pamena pašnekovė.
Šiandien Regina gyvena visiškai naują gyvenimą: yra išsiskyrusi ir išmoko savęs nekaltinti dėl kitų žmonių pasirinkimų. „Moterų linijoje“ ji ne tik buvo išklausyta ir suprasta – specialistai jai padėjo susirasti gyvai konsultuojančią psichologę, skyrybų teisininkę. „Palaikymas ir supratimas labai svarbu, bet taip pat svarbu, kad reikiamu metu tau išvardytų konkrečius žingsnius, kuriuos turi nueiti siekdama kitokio gyvenimo. tą irgi gavau“, – džiaugias Regina.
