Rasa MILERYTĖ
Sveikata – vienas svarbiausių dalykų, kurių linkime savo artimiesiems. Sunki liga prislegia ne tik ligonio, bet ir artimųjų pečius. Veronika (vardas pakeistas, redakcijai žinomas) pamena, kad kai jos paauglė dukra susirgo, liga prislėgė visą šeimą, o norint išmokti gyventi su sergančiu žmogumi teko ne tik ieškoti mokslinės informacijos, bet ir būdų, kaip patiems nepalūžti.
Puoselėja artimus šeimos santykius
Veronika pasakoja augusi tuo laiku, kai „psichikos ligų nebūdavo“, todėl, kai paauglė dukra susirgo depresija, buvo nepaprastai sunku suvokti šią informaciją. Veronika sako, kad jos šeima puoselėja itin glaudžius santykius, kur vaikai visad gali pasitikėti tėvais, artimi ryšiai palaikomi ir su vaikų seneliais, ir kitais artimaisiais.
„Turime tradiciją, kad kartą per mėnesį rengiame pietus, kuriuose dalyvauja mano ir vyro tėvai, mano brolis ir vyro sesuo su savo šeimomis. Visad kartu švenčiame šeimos šventes. Artimai bendraujame ir su geografiškai toliau gyvenančiais giminėmis. Mūsų vaikai tikrai auga saugioje ir palaikančioje aplinkoje, nuo mažų dienų buvo auklėjami taip, kad apie nieką nebijotų kalbėti. Kartą per metus visa šeima išvykstame į kelionę – tai dar vienas būdas suartėti, nes bendri nuotykiai suartina“, – pasakoja Utenoje gyvenanti moteris.
Pašnekovė tikina, kad jos vaikai tėvais pasitiki, pasipasakoja ne tik apie džiaugsmus, bet ir apie liūdnus dalykus, apie baimes ir nerimą. Pasak Veronikos, ji niekada nebūtų pagalvojusi, kad tokioje aplinkoje žmogus gali susirgti depresija.
Liga išryškėjo per karantiną
Pandemija – laikas, kai Veronikos šeimos gyvenimo ritmas pakito. Teko atšaukti keliones, kol nebuvo skiepų – apriboti kasmėnesinius pietus su artimaisiais, o vaikai perėjo į nuotolinį mokymą, taigi socialinis ratas maksimaliai susitraukė. Moteris pasakojo, kad iš pradžių šeima į tokią neįprastą situaciją žiūrėjo kaip į savotiškas atostogas – atsirado daugiau laiko knygų skaitymui, naujų hobių paieškoms. Bet laikui bėgant ėmė trūkti šeimai įprasto šurmulio. Visgi ji, vyras ir vyresnis sūnus ganėtinai gerai susitvarkė su naujovėmis, o jaunesnei dukrai buvo sunkiau prisitaikyti.
„Per antrąjį karantiną pastebėjau, kad dukra vis dažniau būna suirzusi, mažiau bendrauja, daugiau laiko leidžia užsidariusi viena kambaryje. Iš pradžių neatrodė, kad prasideda kažkas negero. Sunerimom, kai į klausimus, ar viskas gerai, kodėl tyli ir panašius, pradėjo atsakinėti atžagariai“, – pamena pašnekovė.
Dar kurį laiką moteris stengėsi suteikti dukrai erdvės, tačiau galiausiai sunerimo, pradėjo domėtis, kokios galėtų būti šio pasikeitusio elgesio ir svyruojančių nuotaikų priežastys. „Pradėjau skaityti straipsnius, pasikalbėjau su artimais žmonėmis, susiradau įvairių diskusijų interneto forumuose, ir vis labiau ėmė kirbėti nuojauta, kad dukra serga depresija“, – sako Veronika.
Kiekvienas žmogus – trapus
Moteris pasakoja iki tol galvojusi, kad ši liga užklumpa tik sudėtingoje aplinkoje, sudėtingomis sąlygomis gyvenančius žmones, kurie yra vieniši, neturi palaikymo, gyvena pasyvų gyvenimą, tačiau dukros liga parodė, kad kiekvienas žmogus gilumoje yra trapus ir nuo depresijos neapsaugotas niekas.
„Dabar jau suprantu, kad nuo depresijos, priešingai nei nuo kokio peršalimo ar plaučių uždegimo, neapsisaugosi. Žinoma, gyvenimiškos aplinkybės turi didelę įtaką šiai ligai, tačiau ir tie, kuriems iš pažiūros liga negresia, gali bet kada ja susirgti. Žmogus – trapi būtybė, kartais reikia labai nedaug, kad jis susižeistų“, – svarsto uteniškė.
Moteris pasakoja, kad dėl žinių trūkumo ilgą laiką dėl dukros ligos kaltino save ir vyrą: svarstė, gal auklėjant būta kokių spragų, gal tėvai buvo nepakankamai palaikantys, gal nesugebėjo pamatyti kažkokių dukros gyvenimo tragedijų. Taip pat ėmė domėtis šeimos sveikatos istorija – esą gal tėvai ar seneliai, ar kiti artimieji buvo sirgę šia liga ir ji perduodama genais.
„Reikėjo ne tik labai daug skaityti, kad suprasčiau, dėl ko gali prasidėti depresija, bet ir pačiai prireikė emocinio palaikymo“, – reziumuoja uteniškė.
Į psichologus kreipėsi
ir pati
Klausiama apie dukros simptomus, Veronika pasakoja, kad dukra ne tik tapo uždara, pikta ir irzli. Prasidėjo nemiga, kankino nuolatinis nuovargis, sumenko dukros savivertė, atsirado ir tokie simptomai kaip viso kūno skausmas ir bendras fizinis silpnumas. Įveikti šiuos simptomus padėjo kantrus ir nuoseklus lankymasis pas psichoterapeutę.
Tačiau pagalbos reikėjo ne tik sergančiai dukrai, o ir pačiai Veronikai. „Bėgant laikui supratau, kad vien skaityti apie ligą, susipažinti su mokslininkų patvirtinta informacija ir jausti artimųjų palaikymą neužteks. Teko pačiai apsilankyti pas psichologę. specialistė ne tik padėjo suprasti, kad ieškoti kaltųjų šioje situacijoje nėra prasmės, ne tik padėjo išgyventi nerimą ir sutrikimą, bet ir suteikė vertingų patarimų, kaip bendrauti su dukra.
Veronika sako, kad šiandien jos požiūris į depresiją yra kardinaliai pasikeitęs, todėl labai apmaudu matyti žmones, mąstančius taip, kaip ji mąstė prieš susergant dukrai: kad depresija gali susirgti tik tam tikrų aplinkybių paveikti žmonės, kad ši liga užkerta kelią normaliam, produktyviam gyvenimui ir kad psichologai ar psichiatrai reikalingi tik tiems, kas turi psichikos problemų.
„Dukters liga buvo trauminė patirtis visai šeimai, nes ne tik kaltinom save, bet ir nežinojom, kaip su ja bendrauti, galvojom, kad tam tikri klausimai gali pagilinti ligą. Tik lankydamasi pas psichologą sužinojau, kad nereikia bijoti klausti sergančio žmogaus, kaip jis jaučiasi“, – sako Veronika.
