Audronė Misiukaitė Drugelio išlydėjimas
Skrisk.
Ši diena vis dar tavo.
Ir ant tavo sparnų –
Mano kryžiaus dalis.
Skrisk.
Juk šiandieną nelis.
Toks gražus tavo sparno mostas…
Nors pasauliui ir jis atsibosta.
Skrisk.
Kol naktis žiedui žvilgsnį užspaus,
Kol žvaigždynai pažvelgs iš dangaus –
Skrisk.
Esi pakilimo take.
Aš sykiu su tavim,
Jeigu ką…
xxx
Dar vis akys
Pribertos žvaigždžių
Ir mėnulių,
Dar vis alkstančios lūpos,
Delnai…
Pasiliko kažkas
Už nevarstomų durų,
Nuskambėjo giesmės
Ilgesingais garsais.
Apie mūzas ir kt.
Mano mūzos, parnasai, pegasai –
Jau gerokai seni, nusilesę,
Iš galvojimų glėbio pabėgę
Tūno savo laukimų palėpėj.
Nubelstais, nukleiptais sąnariais
Pargirgždžės gal kada, gal pareis,
Netikėtais ženklais popieriniuos laivuos
Nemiegojimų upėm atplauks, atliūliuos.
Ir mes švęsim rytinės šviesos prisigėrę
Naują pradžią naivios pasakėlės.
Užsigeisiu pabūti vaiku.
Nors kažin ar buvau kuo kitu.
xxx
Atsiųsk man savo langą –
Regėsiu tai,
Ką tavo akys mato.
Tenai, kur rūkas sklando, –
Prabėgę mūsų metai. – – –
Štai sulesa zylė
Mažytį ryto trupinėlį,
Štai vėju nušlama žolė,
Pūkais į skrydį
Pienės pasikėlę…
Atsiųsk man savo langą…
Stikle akims dviem
Jau seniai pabodo.
Atsiųsk…
Prie keturių –
Pasaulis
Juk kitaip
Atrodo.
xxx
Nebe tas jau kelias,
Horizontas kitas
Ir kalva neguodžiamo
Liūdesio pilna.
Rytas ūkanotas
Rudeniu jau ritas,
Vėjų gaidos virkauja –
Artinas žiema.
Židinį užkurs kas?
Kas širdim sušildys? –
Iš tylos į tylą
Atsakas keliaus.
Praradimų gėlą
Laikas kantriai tildys,
Tik kaskart iš naujo
Vis svarstys ir klaus.
xxx
Kažko
Nebegirdžiu…
Gal mano tylą
Jau kiti valdovai
Valdo?
Retėja tarpai
Tarp raidžių,
Kartojant
Vis
Tą patį
Vardą.
Kažkas
Visai
Visai ne taip
Dienas
Tarytumei kortas
Dalina.
Žaidimas tęsiasi.
Tik žaidžiame per greit.
O greitis
Nepaguodžiamai
Baugina.
xxx
Girdėjosi –
Noktiurną skambino
Šopeno.
Romantiškai
Lengvi garsai
Saviapgauliškai ramiai
Plukdenosi arterijom
Ir venom.
Ant debesies
Nuleisto sparno
Suspurdo pakabintas
Vakaras…
Atsiųsk nors žodį.
Ženklą
Vieną.
Kad neišdegintų
Širdies
Užspaustos
Ašaros.
xxx
Nenoriu sunkesnio žodžio.
Noriu atrodyti oriai.
Ar tiks nužydinčiai rožei
Rudens rūkų karoliai?
Ar man eilėraštin dėti
Dar vasaros skambų aidą,
Ar vis slapta pavydėti
Vėlyvo saulėtekio veido?
Bet laiko smėlį jau renka
Kitos talpios rieškučios.
Nors žalios šakos dar linksta,
Nors lyja žvaigždėm rugpjūčio.
xxx
Iš tamsos,
Iš tylos
Ir iš rūko
Tavo balsas atplaukia
Lyg aidas.
Kur dabar mano kelias pasukęs?
O giesmės – rudeninės tik gaidos…
Šaltas vėjas prie kiemo
Nerimsta.
Vartai saugo išėjusią
Dieną.
Tirpsta toliuos
Negrįžtantys žingsniai.
Praeitis –
Skaudžiai dygios ražienos.
Nesvarbu.
Jau dabar nebereikia
Nei tiesų,
Nei atsakymų žaismo.
Šaipos laikas,
Be gailesčio teisęs
Ir palikęs prie šėlstančio gaisro.
xxx
Išdrįsti gyventi
Akivarai traukia
Lūžtantys tiltai
Monetos – kulkos
Renkis ne savo rūbu
Dieną miegok
Naktį išgalvok
Skauda.
