Vytautas Kazela
Laisvės kovų muziejuje, Utenos kraštotyros muziejaus filiale, atidaryta Utenos „Saulės“ gimnazijos matematikos mokytojos, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narės nuo 1997 metų Irenos Eitminavičienės šiaudinių sodų paroda.
Šiaudiniai sodai – geometrinės formos dirbiniai, gaminami iš sausų rugių, kviečių šiaudelių ar kito augalinio pluošto. Sodui pinti naudojami javų šiaudeliai yra veriami ant siūlo sudarant trikampius ir kvadratus. Šios geometrinės formos pasirinktos neatsitiktinai. Senosiose kultūrose trikampiai simbolizuodavo dvasią, o kvadratai – materiją. Jų abiejų dermė ir sudaro sodą. Šiaudiniai sodai turi ir daugiau simbolinių reikšmių. Nuo seno žinoma, kad sodai buvo labai svarbi mūsų tautos dalis, o šiaudas žmogų lydėdavo nuo pat kūdikystės. Anksčiau šiaudų sodai buvo kabinami virš kūdikio lopšio. Taip pat sodai būdavo veriami ruošiantis didžiosioms metų šventėms – Kalėdoms bei Velykoms – ir kabinami palubėje taip sukuriant šventinę darnos, grožio ir tvarkos erdvę apie stalą. Šiaudinius sodus dovanodavo ir per vestuves jauniesiems. Sodų rišimas (šiaudinių sodų rėda) išliko gyvybingas iki šių dienų, todėl tradiciniai šiaudiniai sodai gali puošti kiekvieno iš mūsų namus. Patalpose sodai kabinami prie lubų taip, kad galėtų reaguoti į mažiausią oro krustelėjimą. Besisukantys sodai atskleidžia erdvėje esančią teigiamą energetiką, o sodo struktūra primena jo simbolinę reikšmę. I. Eitminavičienė šiaudinius sodus veria tris dešimtmečius. Kasmet dalyvauja tautodailės parodose Utenoje, Utenos regiono tautodailės parodose „Aukso vainikas“. Jos rišti sodai eksponuoti Lietuvos nacionaliniame muziejuje, „Arkos“ galerijoje, Radvilų rūmuose, tarptautinėje sodų parodoje Jelgavoje, Sankt Peterburge, Lietuvos ambasadoje Lenkijoje ir kitur. 2019 m. Irenos šiaudiniai sodai ir šiaudiniai eglutės žaisliukai gavo tautinio paveldo produktų sertifikatą. Kalbėdama parodos atidaryme Utenos muziejaus direktorė Jovita Nalevaikienė sakė, kad nusprendus surengti šiaudinių sodų parodą galvota apie erdvę, kurioje būtų galima ją eksponuoti, ir pasirinktas Laisvės kovų muziejus. Tai nauja, bet labai tinkama sodams eksponuoti erdvė. Patalpa aukšta, o sodai visada buvo kabinami prie lubų. Taip I. Eitminavičienės sodai atsidūrė ten, kur jiems ir dera būti, – tarp dangaus ir žemės. „Žiūrėdama į jau pakabintus sodus aš pagalvojau, kad mes visi tam tikra prasme esame sodininkai, nes visi mes puoselėjame savo gyvenimo sodą. I. Eitminavičienės šiaudiniai sodai yra bandymas surišti žemę ir dangų, žmogaus fizinį gyvenimą su dvasiniais dalykais. Tai labai jaudina. Sodai labai saviti ir originalūs“, – džiaugėsi menotyrininkė J. Nalevaikienė. Prieš parodos atidarymą su autore susėdę dar spėjome ir pasikalbėti. Pirmiausia paprašiau prisiminti, kaip į jos gyvenimą atėjo sodai. „Esu matematikė. Prieš trisdešimt metų mano vaikai buvo maži. Matematika ir vaikų auginimas buvo sunkiai suderinami, todėl porą metų dirbau darbų mokytoja, kad galėčiau keistis su vyru ir auginti vaikus. Buvo sunkus laikotarpis, labai visko trūko, medžiagų irgi. Aš pati mokiausi kartu su vaikais. Buvo Rūtos Jonuškienės šiaudinių sodų paroda. Ji labai man patiko. Todėl įsiprašiau kartu su būreliu mokinių, kad sužinotume, kaip surinkti šiaudus, kaip juos paruošti ir kaip pradėti verti. Visi mūsų mokslai tetruko pusvalandį, kol išsiaiškinome, kaip sutvirtinti, kad šiaudai būtų stabilūs, kaip sukarpyti, kad jie nelūžtų. Taip ir užsikabinau. Turėjau porą personalinių parodų, kasmet dalyvauju bendrose tautodailininkų parodose. Sodai toks specifinis dalykas – reikia, kad būtų erdvė, kur jie galėtų kaboti. Man sodus daryti tikrai nesunku, nes esu matematikė ir lengvai įsivaizduoju, kaip jie struktūriškai atrodys. Pradžia buvo nuo piramidžių, bet tai lengviausias variantas, ir greitai pasidaro neįdomu. Pradėjau ieškoti, daryti sudėtingesnius. Vaikystėje tų sodų aš, tiesą sakant, ir nemačiau. Augau tokioje šeimoje, kurioje visi turėjo savo pomėgių. Tėtis, nors ir inžinierius, mėgo piešti ir fotografuoti. Ir tautodailininkas buvo, ir kolekcininkas. Mano mama po tėčio mirties irgi pradėjo piešti. Dabar jai 88 metai, bet piešia su malonumu. Ji ir parodų yra surengusi daugiau negu aš. Mano močiutė ausdavo ir siuvinėdavo, užuolaidas nerdavo. Kai buvo pradėtos Lietuvoje organizuoti sodų parodos, daugiau pamačiau, daugiau sužinojau. Ir knygų apie sodus tada jau daugiau pasirodydavo, ir apie simboliką, energetiką. Manau, kad sodai iš tikrųjų skleidžia teigiamas emocijos, nes čia sudėta daug šviesios energijos. Juk ir sodų rišti negali, kai nuotaika bloga. Vedu edukacinius užsiėmimus, projektuose dalyvauju. Ir užsakymų turiu. Pernai iš regioninės tautodailininkų parodos trys sodai išvažiavo į užsienį. Įkeli į socialinius tinklus ir labai greitai nuperka. Perka užsienio lietuviai. Sodai ne tik pas mus, bet ir Latvijoje, Baltarusijoje ir ypač Ukrainoje populiarūs. Ten ne tik sodai, bet ir žaislai iš šiaudų daromi, įvairios girliandos. Aš labai mėgstu eksperimentuoti. Ir sodų pas mane vienodų nebūna, viskas atsiranda bedirbant. Aš net negalėčiau papasakoti, iš kur ir kaip. Jie vis darosi sudėtingesni. Dabar tai jau kūryba. Mano šeima kartais iš manęs juokiasi – aš jau nebegaliu be šiaudo rankoje. Ir pas mamą, kai nuvažiuoju, aš ir ten kažką darau. Jei ne sodą, tai kokias nors žvaigždutes. Be darbo aš negaliu. Tai turbūt paveldėjau iš savo tėvelių“, – mintimis dalijasi I. Eitminavičienė. Sodai – kosminės energijos laidininkai. Teigiama, kad per viršutinę piramidę, kuri yra smaigaliu į viršų, į sodą atiteka kosminė, arba dieviška, energija, o per apatinę, kuri yra smaigaliu žemyn, šioji energija paskleidžiama kambaryje, žmonėms. Kaip sakė Utenos kraštotyros muziejaus padalinio Laisvės kovų muziejaus vadovė Regina Zapolskienė, „tesiskleidžia dieviškoji energija ir čia, Laisvės kovų muziejuje, teleidžia ji mums patikėti, jog šiame pasaulyje nėra ir neturi būti chaoso. Joks chaosas, jokia sumaištis, jokia netvarka negali trukti ilgai, juk pasaulis sukurtas pagal kosminę tvarką. Tesaugo sodai mus nuo piktų jėgų, dovanoja skalsą, sėkmę, darną“. O aš tik priminsiu, kad I. Eitminavičienės šiaudinių sodų parodą „Tarp dangaus ir žemės“ Laisvės kovų muziejuje (Stoties g. 39, Utena) galima aplankyti iki Velykų.
Autoriaus nuotr.
