Viktorija Polonik
Tai tik Armagedonas. Atsirado ryšys, todėl galiu visiems atsakyti. Pastarąsias dvi dienas praleidome Irpene, pirmo pasitaikiusio pastato rūsyje, į kurį sugebėjome prasibrauti. Kartu su kitais benamiais, bet be šviesos ir šilumos. Vienintelis džiaugsmas – iš savanorių gautas maistas. Miegojome ant svetimų čiužinių tamsoje. Iki klaikumos baisu, kai supranti, kad rūsys mus apsaugos nuo kulkų, bet bombos čia mus ir palaidos. Juolab kad per parą, kol buvome tame pastate, dvidešimties metrų spinduliu aplink su žeme buvo sulyginti trys gyvenamieji namai. Neveikė nei telefonas, nei internetas. Per tą laiką tris kartus atvežė nužudytuosius. Ieškojo, kur galėtų iškrauti. Tarp lavonų ir sužeistieji į galvą, į pilvą, su nutrauktomis galūnėmis. Kažkas maldauja surasti gydytoją, o kažkam prasideda agonija, kažkas jau miršta, nes jam liko tik pusė galvos, kitam peršauti viduriai kiaurai. Atbėga isterijos apimta aštuoniasdešimtmetė močiutė ir verkdama prašo, kad kažkas susisiektų ir iškviestų paimti sode gulinčio jos užmušto sūnaus kūno. Ji niekaip negalėjo patikėti, kad ne tik ji, bet ir mes visi niekam negalime prisiskambinti, nes nėra ryšio. Telefonai čia tarnauja kaip žibintuvėliai, ir tu stengiesi kaip galima labiau taupyti, kad jie neišsikrautų, nes tada nebaigto statyti namo rūsyje liksi visiškoje tamsoje su mažais vaikais. Mano mažajai dukrelei vasario 14-ąją suėjo aštuoneri… Elektros ir dujų visoje Kijevo srityje nėra jau savaitė laiko. O tai reiškia, kad, jei gyveni privačiame name, nėra ne tik šviesos ir šilumos, bet ir vandens, jei turi įsirengęs elektrinį siurblį. Kai prasidėjo negailestingi bombardavimai, nutarėme brautis iš Buchi iki Irpeno, nes iš žinučių iki dingstant telefono ryšiui supratome, kad tai vienintelė pasitraukimo kryptis – vienintelis kelias. Be telefono ir kitų ryšio priemonių, pasikliauti galėjai tik nuojauta ir atsitiktinumais. Iš pradžių važiavome savo automobiliu, paskui ir jį palikome su lagaminais ir daiktais, ir per bombardavimą bėgome be nieko ieškodami, kur prisiglausti. Dėkui Dievui, radome tą rūsį. Aš nežinau, kaip viskas būtų susiklostę, jei jo nebūtų buvę. Mūsų kelyje šimtai gabalais ištaškytų automobilių, gabalais sudraskytų žmonių kūnų – moterų ir vaikų. Taikūs žmonės, visi taikūs žmonės. Manęs turbūt niekada neapleis motinos, savimi dengiančios nužudyto vaiko kūną, paveikslas. Sužeistieji tiesiog šliaužia keliu – vaizdas ne silpnų nervų žmogui. Padėti jiems nėra kam – medikai ir valdžia paliko miestą prieš penkias dienas. Čia – Armagedonas (biblinis terminas, reiškiantis vietą, kurioje vyksta kova tarp gėrio ir blogio jėgų, – vertėjo past.). Savanoriams nesiseka, jie negali mūsų nei pamaitinti, nei kitaip mums padėti, nes neįmanoma iki mūsų prasibrauti. Per televiziją jūs to nepamatysite, nes čia nėra nei spaudos, nei televizijos žurnalistų, nes ir jie neįstengia mūsų pasiekti. Šitame pragare aš praleidau dešimt dienų su dviem mažamečiais vaikais ir silpnos sveikatos mama, kuriai visai neseniai buvo atlikta širdies operacija, o ir be širdies problemų ji turi visą puokštę ligų. Pastarąsias paras neturėdami nieko mes praleidome tame rūsyje kartu su žmonėmis, kurie anksčiau gyveno labai skirtingomis „socialinėmis sąlygomis“, ir tik džiaugėmės, kad esame gyvi, nors vilties turėjome labai mažai. Čia teko praleisti ne vieną dieną, kol taikus ir paprastas 27 metų vaikinas prasibrovė į miestą, rizikuodamas ir kamuojamas baimės pavogė šešių vietų miniveną ir į jį sukišęs dvidešimt žmonių išvežė mus iš čia. Taip sugrūsti su rėkiančiais iš baimės vaikais, kaip kino filme nuolat krintant bomboms ir švilpiant automatų kulkoms, matydami, kaip griūva namai, mes lėkėme šituo automobiliu iki tilto, kur mus išleido. Toliau jau kone 800 metrų mes bėgome visiška bekele į aną pusę, kur stovėjo greitoji, liepsnojo visi namai ir šaudė rusų kareiviai, šaudė į mus, nes gerai žinojo, kad tai vienintelis atsitraukimo kelias. Bėgome neatsigręždami, girdėdami balsu raudančius vaikus ir suaugusius. Prisiekiu, aš šimtą kartų atsisveikinau su gyvenimu ir paprasčiausiai raminau mažametę dukrą, žadėdama tai, kuo ir pati netikėjau. Vyresnioji dukra su daug sveriančiu šunimi ant rankų, mama ir mes lėkėme neaišku kur. Bet mes prasiveržėme! Į greitosios automobilį susispraudė arti 25 žmonių. Kai įvažiavome į Kijevą, vaikai, pamatę oranžinius žiburius užklijuotuose languose, vėl pradėjo verkti galvodami, kad po sprogimų dega namai, nes jau buvo atpratę nuo šviesos languose. Jos nematė ištisą savaitę. Šitą naktį mes pernakvojome pas nepažįstamus žmones, kur mus atvežė savanoriai. Rytoj judėsime toliau. Arčiau sienos.
Vertė Vytautas Kazela
