Genovaitė Šnurova
Kokį kartą metuose susitinku moterį, kuri kažkada buvo žvitri, energinga, linksma, optimistė. Dabar iš jos belikęs, pasak liaudies, tik šešėlis. Nei energijos, nei optimizmo ar geros nuotaikos jau seniai nematyti. Susitikusios trumpai pasikalbame apie kasdienybę, maisto kainas, kaskart vis ilgėjantį įsigyjamų vaistų sąrašą ir atsisveikiname. Jau labai seniai nebeklausiu jos apie dingusį sūnų, o ir ji jau nebepasakoja, kaip jo vis dar laukia, bet kiekvieno susitikimo su šia moterimi metu tas klausimas lyg Damoklo kardas kabo kažkur virš mūsų galvų. Abi tą jaučiame ir suprantame, bet elgiamės taip, lyg to skaudaus įvykio nė nebuvo. Ta iki šiol negyjanti motinos širdies žaizda niekaip neužsitraukia. Nepadeda jokie kompresai, tinktūros, vaistažolės. Tik tabletė ramiam miegui užtikrinti leidžia šiek tiek užsimiršti. Šios moters sūnus beveik prieš dvidešimt metų išėjo iš namų ir iki šiol apie jį nėra jokios žinelės. Trumpai tariant – tiesiog išėjo ir tiesiog nebegrįžo…
Tęsinį skaitykite 2020 03 07 „Utenyje“
