Projektas "Paribio istorijos"

Kraujo donorystė – būtina gelbstint žmonių gyvybes

Vytautas KAZELA. Nacionalinio kraujo centro duomenimis, kasdien Lietuvoje kraujo reikia 200 žmonių. Kad būtų užtikrintas kraujo ir jo komponentų poreikis, reikia, kad į didžiuosiuose miestuose esančius kraujo centrus kasdien ateitų ir kraujo duotų per 400 donorų. Donorų kraujas naudojamas kraujo komponentams (eritrocitams, trombocitams, šviežiai užšaldytai plazmai) gaminti. Jų reikia ligoniams po sunkių chirurginių operacijų, gimdyvėms, nudegusiems, sužeistiems ir įvairiomis ligomis sergantiems žmonėms. Vienintelis kraujo gavimo šaltinis – kiti sveiki žmonės.

Kraujo donorystė – būtina gelbstint žmonių gyvybes. Donorystę skatinantys asmenys džiaugiasi, kad žmonės darosi vis sąmoningesni, nebetiki mitais apie tariamą donorystės žalą ir aukoti kraujo ateina ne vieną, ne du ir ne tris kartus. Higienos instituto duomenimis, 2020 m. pirmąjį pusmetį šalyje atliktos 24066 donacijos. Utenos rajono savivaldybėje – 199. Per antrąjį metų pusmetį šalyje atliktos 21363 donacijos. Utenos rajono savivaldybėje – 81.

Pagrindinis kraujo donorystės principas – jokios žalos donorui ir maksimali nauda ligonio sveikatai. Šiuo principu kraujo donorystėje vadovaujamasi jau daugelį dešimtmečių, nes vienas iš svarbių aspektų – neatbaidyti nuo kilnios kraujo donorystės misijos ir skatinti žmones duoti kraujo reguliariai. Lietuvos kraujo centruose nuolat stebimi ir vertinami donorų sveikatos rodikliai. Lietuvos bei kitų šalių ilgametė patirtis liudija, kad nuolatinė kraujo donorystė neturi neigiamos įtakos donorų sveikatai. Kraujo davimo procesas stimuliuoja kaulų čiulpų funkciją, mažina kraujo klampumą, eliminuoja geležies perteklių, mažina riziką susirgti širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis. Donorams prieš kraujo davimą ir po jo atliekami tyrimai – vadinasi, duodamas kraujo žmogus nuolat tikrinasi savo sveikatą.

Kraujo donorais gali būti sveiki asmenys nuo 18 iki 65 metų amžiaus. Žmogaus kūno masė turi būti ne mažesnė nei 50 kilogramų. Moterims per metus leidžiama duoti kraujo keturis kartus, vyrams – šešis. Pertraukos tarp kraujo davimo privalo būti ne trumpesnės kaip 60 dienų.

Kraujo donorais negali būti asmenys, sergantys cukriniu diabetu, tuberkulioze, piktybinėmis ir infekcinėmis (hepatitu B ir C, ŽIV, sifiliu) ligomis, taip pat sunkiomis širdies ir kraujagyslių ligomis, centrinės nervų sistemos ligomis, linkę nenormaliai kraujuoti, daugelį kartų nualpę ar patiriantys konvulsijas žmonės, sergantys sunkiomis skrandžio, žarnyno, šlapimo, kvėpavimo ir kitų sistemų ligomis. Kraujo donorais negali būti rizikos grupei priklausantys asmenys – užsiimantys prostitucija, intraveninių narkotikų vartotojai ir seksualinių santykių su žmonėmis, priklausančiais bet kuriai rizikos grupei, turintys asmenys.

Pasak Nacionalinio kraujo centro vadybininkės Irmos Pimpičkaitės, vykdant edukacines akcijas dar pasitaiko žmonių, kurie mano, kad duoti kraujo nesaugu arba kad nuo donoro kraujo gali atsirasti priklausomybės, užklupti ligos. „Tokių baimių dažniau turi vyresni žmonės. Jaunimas supranta donorystės naudą ir kad tai visiškai saugu. Per edukacines akcijas mes aiškiname žmonėms, kad nėra ko bijoti, ir kadangi donorystės skaičiai kasmet didėja, matome, kad tas bendravimas su žmonėmis, švietimas yra svarbu ir duoda naudos“, – sakė Nacionalinio kraujo centro vadybininkė. Pašnekovė nuramino, kad dovanoti kraujo visiškai saugu, nes kraujui paimti naudojamos vienkartinės sterilios priemonės, o iš donoro paimamas kraujo kiekis nesukelia jam jokios žalos.

Anot uteniškio Mindaugo, jau ne vieną kartą prisidėjusio prie šios kilnios misijos, malonu padėti žmonėms. „Dovanoju kraujo, nes gal rytoj man pačiam ar mano artimiesiems prireiks tokios pagalbos, ir tada žmogus, kuriam padėjo mano kraujas, gal ateis ir padovanos kraujo man“, – sakė Mindaugas.

Uteniškis Antanas Bagočiūnas sakė tiksliai neprisimenąs, kiek kartų aukojo kraujo. „Pradėjau donuoti, kai man buvo 19-a. Pirmieji kartai buvo mokami, paskui pagalvojau, kad čia nėra už ką imti pinigų, juk man tai nieko nekainuoja, tik sugaištu šiek tiek laiko, ir tai suteikia galimybę padėti kitiems. Tokia buvo pradžia ir tai tęsiasi jau 10 metų“, – pasakojo uteniškis.

Antanas Bagočiūnas aukoja ne tik kraują – vaikinas registruotas kaulų čiulpų ir organų donorų registruose. „Su manimi susisiekia kas dvi, kas tris savaites ir, priklausomai nuo to, ką tada galiu duoti, tą ir duodu“, – sakė pašnekovas. Paklaustas, ar nebijo tokioje jaunystėje tapti organų donoru, juk sąmokslo teorijų šalininkai kalba apie tai, kad organų donorų registre esančių asmenų gyvybėms gresia pavojus, A. Bagočiūnas sakė, kad tokiomis kalbomis tikėti nėra pagrindo, o tvirtai apsisprendus tapti donoru, nėra ko laukti: juk nežinai, kada užges tavo paties gyvybė. „Po mirties man jau nebebus svarbu, kur atsidurs mano organai. Bet žinau, kad kažkam galėsiu padėti. Kažkas galės matyti, kažkas galės kvėpuoti, – komentavo pašnekovas. – Yra sakoma, kad jei nori pakeisti pasaulį – pradėk nuo savęs. Tą ir stengiuosi daryti.“

Norint padovanoti kraujo, reikia atvykti į bet kurį Nacionalinio kraujo centro padalinį Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose arba laukti išvažiuojamųjų akcijų. Kasmet Nacionalinis kraujo centras aplanko daugelį Lietuvos miestų. Donacijai reikia tinkamai pasiruošti – būti pailsėjus, išgėrus daug skysčių, papusryčiavus, išvakarėse ir donacijos dieną nevartoti svaigiųjų gėrimų, nevalgyti aštrių, riebių, sunkiai virškinamų maisto produktų.