Birute MINUTKIENĖ. Jei reikėtų išrinkti šių metų vasaros renginiais gausiausią dieną, galimai tai būtų rugpjūčio 15-oji. Praeityje gerokai primiršta Žolinės diena šįmet daugelyje vietovių pradėjo identitetinio savitumo paieškas.
Remiantis etnologo, prof. Liberto Klimkos įžvalga, kad Žolinė – tai liaudiškosios tradicijos, įprasminanačios tam tikrą valstietiškos gyvensenos etapą, galima teigti, jog minint šią dieną neturėtume žvalgytis svetur. Esame unikalūs tuo, ką turime savyje, kas būdinga turimai vietovei ir ką mums perdavė praeities kartos. Užpaliečiai Žolinės šventės prasmę surado prieš aštuonerius metus. Varginančių paieškų nebuvo, nes čia gyvena žirgų mylėtoja, etninės kultūros puoselėtoja Viktorija Jovarienė.
Jei kam galvojant apie žirgus kirba mintys, jog tai nesuderinama su etnine kultūra, tautodaile ar kultūrinėmis veiklomis, reikėtų žvilgtelti į valstybės istorinę vėliavą, prisiminti valstietiškus darbus, kai neapsieita be arklio pagalbos, pasidomėti tautosakine išmintimi apie žirgą. Sukaupta praeities kasdienybė šiandien sklandžiai įsipina į renginius. Norintys tuo įsitikinti visada laukiami Užpaliuose, ypač per Žolinės šventę „Paprasčiausiai pasiilgau arklio …“
Pagrindinio šventės rėmėjo – Lietuvos žemės ūkio ministerijos – rūpesčiu šiais metais taurėmis buvo apdovanota 30 šventės dalyvių raitelių. Daugumai jų tai buvo pirmasis gyvenime startas stebint žiūrovui, o žiūrovui – tai begalinė ištvermės ir meilės gyvenimui pamoka. Matant žirgu jojantį ką tik neįgaliojo vežimėlyje sėdėjusį raitelį, atgyja pagarba iš protėvių paveldėtai žmogaus ir žirgo bendrystei. Jaučiant raitelių pasitikėjimą savimi ir matant džiaugsmu ašarojančias artimųjų bei žiūrovų akis akivaizdu, kad žirgas gali vienyti įvairiausių socialinių sluoksnių ar pažiūrų žmones.
Į šventę susirinkę žirgus mylintys žmonės nepasimetė tarp veiklų, vykusių prie Užpalių kultūros centro, buvusių dvaro arklidžių (kamenyčios) ir gimnazijos kiemuose. Scenoje keitėsi meniniai kolektyvai: liaudies instrumentų ansamblis „UT“ (vad. L. Liaugaudė) – priminęs muzikavimo tradicijas lietuvio kasdienybėje, „Labaiteatras“ (rež. A. Sunklodaitė) – suorganizavęs teatralizuotą, kultūrine prasme pažintinę kelionę aplink pasaulį, Užpalių gimnazijos roko grupė „Dark light“ (vad. A. Janaudis) – dalijusi jaunystei būdingą savasties ieškojimų polėkį, Utenos krašto žmonių su negalia kapela (vad. G. Kaušylas) – liaudiškomis melodijomis grąžinusi į jau primirštas gegužines, ir K. Jakutis su grupe – skatinęs nepamiršti to, ką išmokė tėvai.
Meninę programą papildė Užpaliuose dar niekada nematytas žirgų teatras „Bingo“ (vad. J. Petrulevič). Įdomu buvo sužinoti ir Aukštaitijoje nevartojamo žodžio „šaktarpis“ reikšmę. Anot šilutiškių tradicinių amatų meistrų A. ir V. Raukčių, tai tuščias laikotarpis, pertrauka, stabtelėjimas. Kad būtų suprantamiau, ką galima nuveikti stabtelėjus nuo kasdienės rutinos, šilutiškiai pristatė tapybos ir medžio darbų bei floristikos ir margučių parodą. J. Levčenkienės darbų paroda pasakojo apie žirgą tapyboje ir keramikoje.
Pageidaujantys ne tik stebėti veiklas, bet ir tapti aktyviais dalyviais save išbandė tradiciniuose Žolinės žaidimuose, kuriuos vedė mokytojas S. Šližys ir Užpalių kultūros centro „Artistuko“ kolektyvas. Judrius žaidimus išbandžius neprošal buvo pasižvalgyti į G. Adiklienės sukurtus molinukus ar čia pat A. Adiklienės mezgamas riešines. Rokiškio rajono Lašų kaimo bendruomenės ir Užpalių seniūnijos Vilučių bendruomenės šeimininkės viliojo pačių pagamintais gardėsiais, o vietos ūkininkai prekiavo Užpalių žemėje išauginta produkcija. G. ir P. Bakėjų veltiniai darbai priminė, kad po žolinės artėja vėsesnis metų laikas. V. Jurka ne tik pardavinėjo medų, bet ir papildė šventės rėmėjų gretas, dovanodamas bitučių suneštą derlių.
Šventės organizatoriai – UKC Užpalių skyrius, Užpalių seniūnija ir klubas „Ašvienių fanai“ – dėkingi už pagalbą visiems šventės rėmėjams, tarp kurių Utenos rajono savivaldybė, AB „Lytagra“, UAB „Utenos mėsa“, IĮ „Pauleta“, UAB „Lašų duona“, UAB „Giedna“, UAB „Sava technika“, AB EWA, D. ir A. Vaškeliai, A. ir V. Vaškeliai, R. ir R. Maniušiai, R. ir A. Miliai, V. ir B. Garunkščiai, V. ir L. Keraminai, A. ir D. Vitkūnai, J. ir V. Vaškeliai ir kiti kultūriniam bendravimui neabejingi žmonės.
Kas buvo kūrybiškai smalsūs, talkinant žolininkei A. Didžiokienei, iš lietuviškų augalų kimšo „saldaus miego paduškėles“. Kiek anksčiau pasiūtos E. Tolvaišienės paduškėlės daug džiaugsmo teikė vaikams, laukiantiems G. Kandratavičienės piešinuko ant rankos. Žaismingai spalvingomis paduškėlėmis buvo galima ne tik pasimėtyti, bet ir pasėdėti ant jų medžio pavėsyje.
Kiekvienas šventės akcentas kalbėjo apie lietuvio gyvenimo vingių kasdienybę, laiko tėkmėje tapusią etnine kultūra. V. Juknio ir B. Minutkienės sukurtas ir parodytas dokumentinis filmas „Kamenyčia“ apie V. Jovarienės iniciatyva restauruojamose buvusio dvaro arklidėse esančias ekspozicijas tapo savotišku apibendrinimu viso to, ką gali nuveikti žmogus, puoselėdamas bendrystę su žirgu.
Užpaliečių Žolinės šventėje nėra fejerverkų, neatliekamos lauko erdvėse vykstančius renginius vienijančios populiarios programos – čia kuriama savasties su praeitimi nuotaika. Kūrėju tampa kiekvienas atėjęs į šventę – nuo paties mažiausio iki vyriausio. Kitaip ir būti negali, nes tai užpalietiškas savitumas, puoselėjant tai, ką paliko tėvai.
Fotoklubo „Ašvienių fanai“ nuotr.