Genovaitė ŠNUROVA
Rinkauskų šeima turėjo vienturtę dukterį Adelę, kurią nepaprastai mylėjo. Galima pasakyti ir dar kitaip – garbino, dievino, lepino. Jos motina sakydavo, kad ne dukros rankelėms daržus ravėti, šaltame vandenyje murdytis, grėblį laikyti. Mergaitei nuolat buvo sakoma, kad ji labai graži, turtinga, kad nesutverta sunkiam darbui, todėl tegul sėdi gonkelyje tarp gėlių ir džiaugiasi gyvenimu.
Tėvai neleido dukrai draugauti su prasčiokų vaikais, bendrauti su jaunimu – per prasti…
Kita to paties kaimo moteris augino sūnų Anuprą. Irgi vienturtį. Kadangi jis gražiai rašė, buvo priimtas į tarnybą valsčiuje, gaudavo algą.
Anupras buvo inteligentiškas, mandagus, mokėjo gražiai pakalbėti, skaitė knygas, draugavo su vietos jaunimu, lankydavosi pasilinksminimuose, simpatizavo Adelei, atnešdavo jai saldainių. Jų draugystė baigėsi vestuvėmis. Svočia buvo turtuolė iš Kauno, pamergės ir pabroliai – tik garbingesni vaikinai ir merginos. Vestuvės tikrai būtų buvusios labai šaunios, jei ne Adelės motina, kuri nei iš šio, nei iš to ėmė raudoti, kad atidavė savo akių šviesą elgetai, kuris nieko neturi, todėl jos dukrelė bus priversta dirbti, o juk ji jokio darbelio niekada nedirbo, net piršto į vandenį niekada neįkišo…
Tęsinį skaitykite 2021 12 23 „Utenyje“