Monika ir Stasė mokytojų kolektyve jau nebuvo naujokės, kai į jų mokyklą iš kitur atkėlė Stepą, naują
geografijos mokytoją. Naujokas mokykloje tapo savu, visus žavėjo patrauklumu ir nepaprastu mokėjimu
bendrauti. Ir Monika, ir Stasė pradėjo jam jausti ne vien kolegiškus jausmus, o jis vis dažniau žvilgčio[1]jo į Moniką. Ilgainiui Stasė suprato, kad per prievartą į širdį neįlįsi, kad vienpusė meilė visada ir liks tik tokia. Užgniaužė savo jausmus, bet tiek su Monika, tiek su Stepu sugebėjo išsaugoti draugystę. Po kurio laiko atšoko Monikos ir Stepo vestuves ir greitai iš[1]važiavo į Ameriką. Monika ir Stepas dirbo mokykloje, svajojo susitaupyti pinigų, nusipirkti namelį, susilaukti vaikų ir gyventi. Deja. Pačiuose pirmuose tremčiai pasmerktųjų sąrašuose buvo ir Monikos pavardė. Jos vienos. Stepo ten nebuvo. Kodėl taip atsitiko, turbūt net dabar niekas paaiškinti negalėtų. Tada, 1941-ųjų birželio mėnesį, tik nakties tamsa girdėjo Monikos klyksmą, sunkiai tramdomą Stepo emocijų antplūdį. Jis irgi veržėsi važiuoti kartu. Naktinių svečių prašė, kad jei veža Moniką, tepaima ir jį. Neįkalbėjo. Nėra sąrašuose ir tiek. Pasilikęs vienas dar ilgai gyveno kambaryje, kurį nuomojo kartu su Monika. Manė, kad taip lyg ir saugo jos atminimą. Bet slinko dienos, mėnesiai ir netgi metai, o iš Monikos nebuvo jokios žinelės. Jis pats dar bandė jos ieškoti, rašė laiškus į įvairias įstaigas, tremtyje gyvenantiems pažįstamiems, bet atsakymai buvo ne tokie, kokių Stepas laukė. Taip ir nežinojo Stepas, kaip save vadinti: našliu, gyvanašliu ar tiesiog jaunu laisvu žmogumi. Po dvejų nežinios metų dar Stasei laišką parašė, galvodamas, kad gal Monika bus jai parašiusi, bet atsakymas irgi buvo neigiamas. Praradęs viltį kažką sau reikalingo sužinoti, nebežinodamas, ką galvoti ir kaip toliau gyventi, Stepas liovėsi bendrauti su žmonėmis, vengė išeiti į gatvę, po darbo mokykloje skubėdavo namo ir užsidarydavo savo kambarėlyje. Prabėgus trejiems nežinios metams, Stepas vasa[1]ros atostogų metu išsiuntė mokyklos vedėjai pareiškimą, prašydamas atleisti iš darbo. Ant kito lapelio dar parašė keletą mandagių atsisveikinimo frazių ir išvyko niekam net nepaaiškinęs kur. Likimo ironija – vos po kelių dienų po Stepo išvykimo, jam atėjo laiškas nuo… Monikos. Deja, niekas nežinojo, kur jis, netgi supratimo neturėjo, kur jo ieškoti. Mokyklos vedėjos stalo kažkuriame stalčiuke šitas laiškas išgulėjo keletą mėnesių, kol kažkam šovė į galvą mintis išsiųsti jį Stasei. Visi manė, kad gal Monika bus ir jai parašiusi, gal ji ką nors žino apie Stepą. Stasė, aišku, nežinojo, bet užsibrėžė žūtbūt suieškoti du brangius žmones. Tam jai prireikė… dvylikos metų. Tokio užsispyrimo moteriai daug kas galėtų pavydėti. Šimtus laiškų Stasė parašė, nesuskaičiuojamą daugybę valandų telefonu prakalbėjo, bet neprarado vilties ir savo pasiekė. Tada skriejo „trikampiu” laiškai į Sibirą, Ameriką, Australiją. Po dvylikos metų, tada, kai Stasei pavyko surasti abu jaunystės draugus, Monika dar tebebuvo Sibire, Stepas – Australijoje (jau buvo vedęs ir turėjo vaikų), na, o Stasė – Amerikoje. Susirašinėdami ir laiškuose vienas kitam patardami, pasiaiškindami, nutarė, kad tegul viskas taip ir lieka. Ir Monika, ir Stasė (prieš tai laiškais susitarusios) įkalbėjo Stepą nebedraskyti naujosios savo šeimos. Šiaip ar taip, jų gyvenimai kartą jau buvo išdraskyti, tai kam dar skaudinti Stepo žmoną ir vaikus. Ir Sibire gyvenančiai, ir vėliau jau į Lietuvą grįžusiai Monikai Stepas padėjo materialiai. Tuo labiau, kad sunkus darbas Sibire palaužė moters sveikatą. Ji tegalėjo dirbti tik lengvus darbus. Už juos ir užmokestis buvo simboliškas. Stepo pagalba jai labai praversdavo. O prieš penkerius metus ji gavo laišką nuo Stasės, kurį tebesaugo iki šiol. Jame be kita ko buvo parašyta, kad ji buvusi Australijoje, ten aplankiusi Stepą. „Mane labiausiai apstulbino, kad pas Stepą pamačiau… tave. Vos pravėrusi jo namo duris, ant priešpriešinės sienos išvydau didžiulį dailininko nutapytą tavo portretą. Tu iš jo gyvenimo nebuvai išėjusi”, – rašė Stasė. Dabar Monika išsiruošė pas tolimą giminaitę, nes viena gyventi jau nebepajėgia. Stasė žada aplankyti Lietuvą. Gal dar, duos Dievas, susitiks abi su Monika. O Stepas tebegyvena Australijoje, dėl amžiaus ir ligų sugrįžti į Lietuvą net atostogoms nebeketina. Bet, kol jis bus gyvas, dabar jau į Kauną atkeliaus jo siuntiniai.
Genovaitė Šnuro
