Kova su išdidumu
- Niekas neturi galvoti apie save, kad jis yra kaltas dėl jį apnikusių koneveikiančių minčių, nes Viešpats yra širdžių Tyrėjas ir Jis žino, kad tokie žodžiai ir mintys yra ne mūsų, bet mus puolančių priešų.
- Išmokime niekinti šią kitus koneveikiančią dvasią, nekreipdami dėmesio į jos peršamas mintis. Jai sakykime: „Eik paskui mane, šėtone! Viešpačiui, mano Dievui, kartu nusilenksime. Aš Jam vieninteliam pasitarnausiu, o tavo liga ir tavo žodžiai tekrenta ant tavo galvos dabar ir per amžius.“
- Kas niekina šį priešą, tas išsivaduoja nuo jo kankinimų, o kas bando su juo kovoti kitokiu būdu, tą jis užvaldo. Žmogus, šias blogio dvasias norintis nugalėti tik savo jėgomis, yra panašus į norintįjį užrakinti vėją.
- Kai mumyse pražys šventas nusižeminimas, tuomet pradėsime niekinti bet kokią žmogiškąją garbę ir pagyrą, o kai jis subręs, tuomet nieku imsime laikyti visus savo gerus darbus.
- Stropi atgaila ir tyra rauda širdyje stato nusižeminimo šventovę, sugriaudamos ant smėlio suręstą išdidumo palapinę.
- Išdidumo išnykimo ir nusižeminimo įsigalėjimo požymiai yra šie: džiaugsmingas pažeminimų ir paniekinimų priėmimas, įniršio sutramdymas ir netikėjimas, jog dorybės – tai asmeninis nuopelnas.
- Puikybė ir išdidumas yra visų aistrų viršūnė, paliečianti kiekvieną, kuris nestebi savęs. Jų naikintojas – išmintingas nusižeminimas, apsaugantis žmogų nuo mirtį nešančių nuodų – nuodėmingųjų aistrų.
- Nusižeminęs vienuolis nėra smalsus, norėdamas išmanyti tuos dalykus, kurie žmogui nesuvokiami, o išdidusis nori pažinti ir Dievo prigimtį.
- Vieną išmintingą vienuolį apstojo demonai ir jam pataikavo. Tačiau šis nusižeminęs brolis jiems atsikirto, sakydamas: „Jeigu jūs mano sieloje nustotumėte mane girti, tai aš, jums pasitraukus, suprasčiau, kad esu didis, o jeigu nenustosite mane gyrę, tai iš to, kaip mane giriate, aš suprasiu, kad esu netyras, nes parašyta: „Viešpats bjaurisi kiekviena širdies puikybe“ (Pat 16, 5). Tad arba jūs atsitraukite, kad per tai aš pasijausčiau didis, arba girkite, ir taip aš per jus įgysiu didį nusižeminimą.“ Tokiu dviašmeniu kalaviju demonai buvo nugalėti ir kaipmat pasitraukė.
- Viena yra aukštintis, kita – nesiaukštinti, o dar kita – nusižeminti. Pirmasis visą dieną teisia kitus, antrasis nieko neteisia, bet ir savęs taip pat, o trečiasis, būdamas nekaltas, visada teisia tik pats save.
- Kai arklys bėga pats sau vienas, jam atrodo, kad jis labai greitas, bet kai atsiduria šalia kito greitai bėgančio arklio, pamato savo lėtumą. Tad lygink save su geriausiais ir išvengsi savęs aukštinimo.
- Netyrieji demonai vienam dėmesingam vienuoliui slaptai į širdį piršo pagyras. Bet jis, įkvėptas Dievo malonės, dvasių vylingumą sugebėjo nugalėti tokiu gudrumu: ant savo celės sienų jis užrašė didžiųjų dorybių pavadinimus, t. y. tobula meilė, angeliškas nusižeminimas, tyra malda ir kitas panašias. Ir kai mintyse velnias pradėdavo jį girti, jis jam sakydavo: „Eime prie sienos“, ir priėjęs prie sienos skaitydavo visas iš eilės užrašytąsias dorybes ir galiausiai sau tardavo: „Kai visas šias dorybes įgysi, žinok, kad dar esi toli nuo Dievo.“
- Jeigu nori ugdyti nepaliaujamą meilę maldai, tai pirmiausia įpratink širdį nesidairyti į svetimas nuodėmes, nes šito pirmtakas yra neapykanta puikybei.
- Jeigu norime save pažinti ir suvokti, nepaliaukime save bandyti bei kankinti, ir jeigu išsiugdysime tyrą sielos jausmą, suvokdami, kad kiekvienas artimas mus viršija teisumu, tai Dievo malonė netoli nuo mūsų.
- Daugelis save vadina nuodėmingais, galbūt ir iš tikrųjų apie save taip galvoja, tačiau, stebint aplinkinius, širdis visuomet yra gundoma tuo netikėti.
- Kas sako, kad jaučiasi nusižeminęs, o giriamas širdyje nors truputį džiaugiasi, tas tegul sau nepataikauja, nes save apgaudinėja.
- „Ne mums, Viešpatie, ne mums, bet savo Vardui duok garbę“ (Ps 115, 1), – pasakė psalmininkas sielos jausme, nes žinojo, kad silpna žmogaus prigimtis negali priimti pagyros ir likti nepažeista. „Iš tavęs kyla mano šlovės giesmė didžiojoje sueigoje“ (Ps 22, 26), tačiau tik būsimajame gyvenime, nes iki tol negaliu priimti šito saugiai.
- Citrinmedžio natūralios savybės yra tokios: kada jis yra nevaisingas, tuomet leidžia šakas aukštyn, o kai jas kas nors palenkia, tuomet jos tampa vaisingos. Kas turi išminties, tas supras.
- Jeigu išdidumas kai kuriuos Angelus pavertė demonais, tai, be abejonės, nusižeminimas iš demonų gali padaryti Angelus. Todėl tegul drąsinasi puolusieji, pasitikėdami Dievu. Bus daugiau.