Genovaitė ŠNUROVA
Tik atsitiktinumas, kad karantino apribojimai sutapo su mano išėjimo į užtarnautą poilsį diena. Nors koks ten poilsis. Vos tik pagalvojau apie tai, kiek reikės padaryti darbų, kuriuos atidėliojau, už galvos susiėmiau. Vieną akimirką netgi maniau į darbą grįžti. Būtų daug lengviau ir paprasčiau: pasiteisinčiau, kad tai to, tai ano padaryti negaliu, nes labai pavargstu darbe, todėl parėjusi jau net rankų pajudinti nepajėgiu. O dabar ką sakyti? Taigi…
Kai jau daug širdžiai nemielų darbų buvau padariusi (už tai net apdovanojau save dideliu torto gabalu), ėmiausi senų nuotraukų albumų. Jų daug, nuotraukos kai kuriuose labai netvarkingai subruktos, ant kai kurių nėra jokių užrašų. Ne tik mano anūkai, bet ir vaikai jas vartydami tikrai nežinos, kas jose įamžinta.
Pasidėjusi ant stalo tuos albumus, net nepagalvojau, kokie prisiminimai užplūs, kiek jau Amžinybėje esančių žmonių prisiminsiu, tas nuotraukas tvarkydama. Štai mano sesė Baniutė, kurią mes vadinome tiesiog Bania, iš vienos nuotraukos šypsosi viena, o iš antros – su savo pirmąja meile Broniumi. Kokie jie abu laimingi! Kokios gražios judviejų akys, kaip meiliai apsikabinę! Deja, jų jau nė vieno nebėra. Sukrečianti jų meilės istorija. Man net dabar šiurpoka ją prisiminti…
Tęsinį skaitykjite 2021 07 10 „Utenyje“
