Genovaitė ŠNUROVA
Karolį aš jau seniai buvau pamiršusi. Taip seniai, kad net jokiuose prisiminimų užkaboriuose nei jo veidas, nei vardas nebešmėžavo. Lyg tokio žmogaus mano gyvenime nė nebuvo. Ir nebūtų atsiradęs jokiu pavidalu, jeigu nebūčiau įsijungusi televizoriaus (jį tikrai retai žiūriu, nes labiau mėgstu skaityti knygas).
kažkokios laidos anonse šmėstelėjo lyg ir pažįstamas veidas. Laukiau anonso pabaigos, tikėdamasi išgirsti į galvą šovusios minties patvirtinimą – gal pasakys pavardę. Sulaukiau. Pasakė. Tikrai Karolis.
Žinoma, labai pasikeitęs, sustambėjęs, beveik plikas. Netikėta buvo tai, kad jis, pasirodo, garsus gamtos fotografas, o anonsuotas buvo jo darbų parodos atidarymas kažkokioje galerijoje. Man tai buvo netikėta. „Tais laikais“ jis netgi savotiškai nekentė gamtos, pyko, kad medžiai šviesą užstoja, kad visą rudenį sodyboje reikia nukritusius lapus grėbti, kad pavasario rytais medžiuose sutūpę paukšteliai jam miegoti neleidžia. Be abejo, absurdiška šitaip kalbėti, bet jis buvo toks…
… Su Karoliu susitikome tada, kai aš baigusi aštuonias klases kaimo mokykloje atvažiavau tęsti mokslų miesto vidurinėje. Su juo, gyvenusiu visai šalia mokyklos, tapome bendraklasiai. Tuomet (mums buvo gal po penkiolika metų) jis buvo labai negražus: strazdanoto veido, atlėpusių ausų, netgi juokingai liesas, kažkoks ištįsęs. Jis ne tik man nepatiko, bet ir visoms bendraklasėms, užtat mokėsi taip, kad stengdavomės jam kažkaip įtikti, nes norėjome, kad jis leistų nusirašyti.
Tęsinį skaitykite 2022 02 19 „Utenyje“
