Atvirumo valandėlė

Keistokos taupymo istorijos

Neseniai mano vyras gavo tolimos giminaitės laišką. Didelėmis kampuotomis raidėmis parašytuose žodžiuose su visomis įmanomomis rašybos klaidomis nelabai aiškiai buvo išdėstytas prašymas atvažiuoti (skyrybos ženklų nebuvo, todėl kai kuriuos posakius galėjai suprasti nevienareikšmiškai), nes daugiau neturi su kuo pasitarti, pasikalbėti apie tai, kaip jai gyventi toliau, kaip ir kur, o tai svarbiausia, baigti savo gyvenimo dienas.
Turiu pasakyti, kad aš ilgai įkalbinėjau vyrą nuvažiuoti pas šią moterį. Jis spyriojosi, sakė, kad jo motina nebendravo su savo seserimi Rozalija (toks tos giminaitės vardas), kad niekada nesilankė viena pas kitą, kad tarp jų nieko bendro nebuvo, todėl ir jis nematąs reikalo su ja susitikti. Tuo labiau kad neturįs ką jai pasiūlyti ir tikrai nesiimsiąs ja rūpintis. Svarbiausia, jis net nežinąs, kur ji gyvenanti, nes niekada nėra ten svečiavęsis.
Aš kantriai aiškinau, kad adresas yra ant voko, kad tai kažkoks nedidelis kaimelis, todėl surasti tikrai nebus sunku. Paskutinis argumentas buvo tas, kad vėliau sąžinė kankins, kad naktimis sapnuosis, kad žmonės pasmerks. O ir mes patys nebe jaunikliai, taigi ateis laikas, kai ir mes šauksimės kitų žmonių pagalbos. Žodžiu, sunkiai, bet įtikinau – reikia važiuoti.

Tęsinį skaitykite 2023 03 25 „Utenyje“