Genovaitė ŠNUROVA
Šalia du nedidelius mietelius jungiančio žvyrkelio yra trys
nedideli kaimeliai. Juose – vos po keletą sodybų, esančių, kaip mes
juokaudavome, per padorų atstumą viena nuo kitos. Tada, kai viename iš
tų kaimelių ir aš gyvenau, visos trobos buvo pilnos žmonių, visose virė
gyvenimas.
Visuose trijuose kaimeliuose gyveno beveik be
išimties gausios šeimos, o šalia jų – po vienišių. Kiekviename kaime po
vieną. Šalia mano tėvų namų gyveno linksmuolė Gražina, kitame kaime –
trečią dešimtį įpusėjęs Valentinas, o trečiame – gal devyniasdešimt metų
turinti Adelė. Gražina dirbo kolūkio buhaltere, Valentinas –
vairuotoju, o Adele, labai ramia, malonia žilagalve moterimi, rūpinosi
visi: vieni jai pieno nunešdavo, kiti braškių, daržovių ar kokį šviežiai
suspaustą sūrį.
Šiandien, praėjus keletui dešimtmečių, vėl
važiavau tuo žvyrkeliu. Prisipažinsiu, vos nuo kelio nenuvažiavau,
besidairydama į buvusių kaimynų, kitų kaimų žmonių gyvenimus. Labai
liūdna pasidarė – kaimai tušti. Nė viename jų dabar nebėra jokio
žmogaus. Gali būti, kad net vasaros mėnesiais čia niekas
nebeatvažiuoja…
Prie paskutiniojo kaimo namo sustojau,
išjungiau automobilio variklį ir… pravirkau. Susigraudinau prisiminusi
Gražinos, Valentino ir gerokai vėliau pas Adelę atsikrausčiusios
Marytės gyvenimus. Visų jų likimai susipynė į vieną ir labai tragiškai
baigėsi…
Tęsinį skaitykite 2019 05 25 „Utenyje“
