Genovaitė Šnurova
Dvi mažo kaimelio šeimos, gyvenusios labai netoli viena kitos, puikiai sutarė: vieni kitiems talkino ūkio darbuose, kartu šventes šventė, į bažnyčią važiavo, vieni kitų vaikus krikštijo. Tiesa, jų sodybos buvo atskirtos gal senolių sodintų labai aukštų eglių juosta, todėl kaimynai negalėjo matyti vieni kitų, bet, reikalui esant, galėjo susišūkauti. Dažnai būtent taip ir darydavo: kam eiti, norint pakviesti kaimyną į talką, jei galima tiesiog garsiai šūktelėti, ir ateis. Abiejų šeimų vaikai kartu žaisdavo, nuo kalniuko rogutėmis važinėdavo, pilis iš sniego statydavo, kartu į mokyklą eidavo. Dažnai kartu ir tėvų nurodytus darbus dirbdavo. juk smagiau viename būryje. Tokia graži, beveik idiliška, draugystė tęsėsi tol, kol vaikai suaugo. Gal ir šis faktas santykių tarp šeimų nebūtų pakeitęs, bet atsitiko nenumatytas dalykas: vienos šeimos dukra Adelė pamilo kitos šeimos sūnų Juozą. Ir tai dar būtų buvę nieko blogo, jei įsimylėjėliai nebūtų pareiškę noro tuoktis. Kai šitą žinią abu pasakė savo tėvams, prasidėjo keisti dalykai…
Tęsinį skaitykite 2022 12 10 „Utenyje“
