Atvirumo valandėlė

Neatlaikiau bandomojo laikotarpio

Genovaitė ŠNUROVA. Visą dieną jaučiuosi taip, lyg būčiau vikšriniu traktoriumi pervažiuota. Tokia bjauri nuotaika mane lydi nuo pat prabudimo: iš lovos ridenausi jau būdama pikta ant viso pasaulio. Na, kažkokios dvasinės neapykantos apimta. Ir dabar, nors jau vakarėja, sunkai tramdau kažkur visai čia pat akių šulinėliuose susikaupusias ašaras. Žinau, jei išsiverkčiau, palengvėtų, bet šalia manęs kolegos. Labai laukiu vakaro. Parėjusi užsirakinsiu, įsipilsiu taurę vyno ir, tikiu, emocijos išplauks į paviršių… Galvojate, kad nežinau priežasties? Žinau. Ji man buvo atviru tekstu pasakyta… Pažintis su Benu buvo kažkokia keistoka: nei aš jam patikau, nei jis man. Tiesiog teko keletą kartų bendrauti darbo reikalais ir tiek. Man netgi nepriimtini buvo jo charakterio bruožai: nuolat keikėsi, ne visada atsakingai žiūrėjo į jam patikėtas pareigas, vėluodavo pristatyti dokumentus, buvo labai atžagarus. Gal po metų mirė Beno mama. Kažkam reikėjo nuvažiuoti į laidotuves. Visi bendradarbiai atsisakinėjo teisindamiesi užimtumu, skubiais užsakymais. Aš neturėjau jokio pasiteisinimo, nors visi žinojo, jog labai nemėgstu laidotuvių. Mūsų skyriaus vairuotojas irgi ne iš neturėjimo ką veikti buvo priverstas mane nuvežti į kitame rajone esančią šarvojimo salę. Ten pamačiau visiškai palūžusį Beną. Tiesiog neatpažįstamai pasikeitusį. Matyt, motina buvo jam labai svarbus, labai mylimas žmogus. Kadangi aš savo tėvų jau nebeturėjau, galbūt kaip niekas kitas supratau Beną. Man netgi jo gaila pasidarė… Po laidotuvių Benas pasiėmė dvi savaites atostogų ir darbe nesirodė. Gal savaitei praėjus kažkoks kipšiukas sugundė mane jam paskambinti. Pasikalbėjome, pasak liaudies, iš dūšios. Po to jis man paskambino, po dienos dar kartą… Tie mūsų pasikalbėjimai ilgainiui tapo tarsi kažkoks iš dienotvarkės nebeišbraukiamas punktas. Dar po kurio laiko ėmėme susitikinėti. Pasėdėdavome kavinukėse, pasivaikščiodavome parke, išvažiuodavome į gamtą. Aš padėjau Benui sutvarkyti motinos kapavietę, o jis man sutaisė varvančius čiaupus, pakeitė šviestuvus, lauko durų spyną. Taip, sutinku, jo charakteris nepasikeitė, bet aš kažkodėl ėmiau daug ko nebepastebėti, manęs nebeerzino jo pedantiškas, netgi, sakyčiau, liguistas tvarkingumas. Aš žinau, kas jam manyje nepatiko, bet jis man niekada dėl nieko nepriekaištavo. Irgi, manau, susitaikė su mintimi, jog aš nepasikeisiu. Ne, aš tikrai jo neįsimylėjau. Tiesiog man labai patiko su juo bendrauti, patiko žinojimas, jog bet kurią minutę galiu jam paskambinti ir išsikalbėti, išgirsti nuomonę „iš vyriškų pozicijų“, pagaliau pasitarti. Nestokojau dėmesio, pagarbos, palaikymo. Ir jam jaučiausi reikalinga. Suprantama, jokių įsipareigojimų vienas kitam neturėjome. Nei rašytinių, nei žodinių. Tiesiog, manau, mus abu tenkino toks bendravimas. Dabar paaiškėjo, jog tik aš taip maniau… Sėdėjome kito miesto kavinėje. Kalbėjomės, valgėme patiekalą, pagardintą kažkokiais negirdėtais prieskoniais, juokavome. Dar ir deserto užsisakėme, nors jau nebelabai žinojome, ar sugebėsime jį įveikti. Tuomet vienas iš kito pasišaipydami kaip reikiant įsilinksminome… Namo važiavome neskubėdami. Klausėme muzikos, kalbėjomės, juokavome. Visi automobiliai mus lenkė. Kai kurie net nepasitenkinimą reiškė garsiniais signalais. O mes juokėmės: tegul skuba, jei jiems šito reikia… Rytojus nežadėjo nieko blogo. Buvo sekmadienis: nepaprastai graži rudens diena. Pavakare suskambo telefonas. Nustebau ekranėlyje pamačiusi Beno vardą: tą dieną jis tikrai neturėjo skambinti. Na, nebent kažkas netikėto būtų atsitikę arba kažkokią svarbią žinią reikėtų skubiai perduoti. Atsiliepusi iš karto paklausiau, ar nieko blogo neatsitiko. Patikino, kad tikrai ne. Pokalbis kažkurį laiką vyko kaip įprastai: juokavome, kažkokias nereikšmingas naujienas vienas kitam pasakojome, domėjomės kitos dienos planais. Kai jau lyg bandėme atsisveikinti, Benas kažkaip neryžtingai prabilo apie tai, kad nuo rytojaus jam atostogos. Pasakė, jog visam mėnesiui išjungsiąs telefoną, nes nori paprasčiausiai pailsėti, kadangi net trejus metus neturėjo atostogų. Aš dar paklausiau, ar išvažiuos į kelionę, kurią minėjo jau net keletą kartų. Sakė, kad galbūt, kad gal dar ir į kokią sanatoriją išsiruoš. Juk reikia atgauti jėgas. Žodžiu, atostogos – šventas reikalas, todėl jis norįs jas praleisti taip, kaip jam atrodys reikalinga. Visa tai išklausius smilktelėjo kažkokia niekuo nepaaiškinama nuojauta, kad čia kažkas ne visai taip, kaip bandyta įteigti. Juk atostogos – ne kalėjimo vienutė (o juk ir iš ten leidžiama paskambinti), todėl nors retkarčiais juk galima paskambinti ir papasakoti, kaip sekasi atostogauti. Na, prisakyta neskambinti, tai neskambinti. Tiesa, žodžio „neskambinti“ Benas nevartojo, tiesiog pasakė, jog jo telefonas bus išjungtas, ir tiek. Pirmąją savaitę buvo labai sunku ištverti be Beno skambučių. O ir man ne kartą labai reikėjo pasitarti, bet neturėjau su kuo. Tiesiog skaičiavau dienas iki jo atostogų pabaigos ir, ką čia dabar meluoti, slapčia vis tiek vyliausi, kad jis neištvers ir pats paskambins. Juk telefoną įsijungti, tai ne kokį reaktorių paleisti… Praėjo dar viena savaitė – tylu. Prasidėjo trečia – tylu. Skaičiavau dienas iki Beno atostogų pabaigos ir vyliausi, jog viskas vėl stos į senas vėžes. Deja… Kai vakar gatvėje pamačiau priešais ateinantį Beną, pagalvojau, kad apsirinku, nes jis šiuo metu turėtų būti kažkur užsienyje. Pasirodo, jis niekur nė neplanavo važiuoti. Jo sumanymas buvo kitas – išlaukti mėnesį be manęs ir įsitikinti, ar verta toliau tęsti mūsų bendravimą… Taip tiesai šviesiai ir pasakė… Tai išgirdusi galvojau neišsilaikysiu ant kojų. Atrodė, jog kažkas sunkiu buku daiktu būtų per galvą vožtelėjęs, o rankoje turėtos ieties smaigalį per visą mane pervėręs… Žodžiai kažkur užkrito. Nieko nesakydama žiūrėjau į Beną ir iš visų jėgų tvardžiausi bijodama pravirkti… Greičiau vakaras. Labai noriu likti viena tuščiame kambaryje…