Tamsiais rudens vakarais dažnai ilgai nedegu šviesos. Ir ne dėl to, kad aplinkiniai galvotų, jog manęs nėra namuose. Tiesiog man netgi jaukiau sėdėti tamsoje, mėgautis vienuma ir leisti mintims klajoti visais mano jau nueitais gyvenimo keliais. Kojomis (jas labai skauda) tiek neapibėgiočiau, o mintimis viską galiu…
Kai netgi mintys pavargsta šokinėti nuo vieno prie kito praeitin grimztančio gyvenimo epizodo, kartais dar kyšteliu ranką į seniai nebenešiojamo vos ne prie pat durų kabančio palto kišenę. Kai užčiuopiu gniužulėlį su sutaupytais pinigėliais, kažkokia šiluma užlieja visą kūną, kažkoks saugumo jausmas apima. Net kankinama nepasakyčiau, kiek tiksliai ten jų yra. Žinau tik tiek, kad kiekvieną pensijos gavimo dieną į tą gniužulėlį įspraudžiu dar vieną pinigėlį. Jei atsitiktų taip, kad po ilgų metų tylos paskambintų sesė ir eilinį kartą pareikalautų kažką jai nupirkti, nežinau, kaip pasielgčiau…
… Iki dabar (nors jau gerokai įkabinau devintą dešimtmetį) tebegyvenu senutėliame kaimo name, kuriame gimiau. Per visą savo gyvenimėlį į miestą buvau išvažiavusi gal kokius keturis kartus: vieną kartą pas seserį, o keletą kartų į ligoninę, kurioje arba pati gulėjau, arba sergančią motiną lankiau.
Netgi pradžios mokykla, kurioje baigiau keturis skyrius, buvo visai čia pat, todėl bėgdama į pamokas dažnai net šiltesnio rūbo neužsimesdavau.
Turėjau dvejais metais jaunesnę seserį ir trejais metais vyresnį brolį. Žinoma, turėjau ir tėvą, bet aš jo neprisimenu: mirė jaunas, o man tuomet net pilnų trejų metelių nebuvo. Lyg per miglą prisimenu karą. Tiksliau, ne pačius karo baisumus, o tik per mūsų kaimą ėjusius kareivius.
Aš labai gerai sutariau su broliu, o sesę mes abu netgi ežiu buvome praminę: nei jos apsikabinsi, nei paglostysi, nei ko nors paklausi. Negana to, ji nuolat kažko reikalaudavo, amžinai ant kažko pyko, vaikščiodavo susiraukusi ir labai nelaiminga.
Mes su sese jau buvome ūgtelėjusios, kai staiga mirė brolis. Tiesiog nei iš šio, nei iš to pakilo temperatūra, ėmė kosėti ir… viskas. Tiesa, mama girdė jį visokiausių žolelių arbatomis, bet niekas nepadėjo.
Iki dabar prisimenu, kaip aš gailėjau brolio, kaip nuolat verkiau. Kaimynė mane barė, prašė, kad neverkčiau, kad motinos pagailėčiau, nes ji eina iš proto – juk šitoks skausmas, neduok Dieve… Aš nelabai supratau, ką reiškia žodžiai „eina iš proto“, bet buvo aišku, kad tai kažkas labai negero.
Greitai mūsų kraštuose ėmė kurtis kolūkiai. Neprisimenu, ar mama ten rašė kokį pareiškimą, ar ne, bet mes visos trys turėjome ten dirbti. Sesė, tas mūsų ežys, griežtai pareiškė, kad ji kolūkyje nedirbs, kad išvažiuos į miestą ir į kaimą tikrai negrįš. Taip ir padarė. Netgi mano suknelės išsivežė. Gal ir aš būčiau taip pat pasielgusi, bet negalėjau palikti mamos, kurios sveikata jau akivaizdžiai blogėjo.
Aš ėjau į darbą kolūkyje. Grįžusi ilsėtis neturėjau kada. Reikėjo pasirūpinti laikomais gyvuliais. O jų buvo nemažai. Turėjome dvi karves, arklį, visada auginome keletą kiaulių, avių, netgi ožką (mamai labai reikėjo ožkų pieno), pulką vištų, ančių ir netgi du kalakutus. Žinau, kad kituose kolūkiuose buvo ribojamas laikomų gyvulių skaičius, o pas mus to nebuvo – kiek išgali, tiek laikyk.
Mama namuose tvarkėsi tiek, kiek leido jos sveikata: išvirdavo sriubos, pašluodavo grindis, šiek tiek paravėdavo daržus, žiemą pakūrendavo krosnis. Aš malkų, aišku, prinešdavau.
Mano atlyginimas kolūkyje buvo labai nedidelis, motinos pensija – simbolinė, bet mes vertėmės tikrai gerai. Daržovių užsiaugindavome, pieno turėjome, mėsos – irgi, todėl gautus pinigėlius taupėme.
Keletą metų kaime nesirodžiusi sesuo pradėjo kartkartėm parvažiuoti namo. Ne mūsų su mama aplankyti ar darbuose pagelbėti, o maisto – šito gėrio pas mus netrūko. Kaip minėjau, stengėmės abi su mama, kad būtume sočios ir dar susitaupytume. Žinoma, prikraudavome jai pilnutėlius krepšius. Tokie jos vizitai kartodavosi kas porą savaičių. Vėliau maisto produktų jai jau nebeužteko – ėmė reikalauti pinigų. Netgi sumą nurodydavo. Kartais dar ir graudų laišką gaudavome. Rašydavo, kaip sunku gyventi mieste, kiek daug viskas kainuoja, kokie dideli mokesčiai. Mes su mama pasiūlydavome jai grįžti į kaimą, nes čia (taip jai sakydavome) pinigai ant medžių auga, bet ji nė už ką nesutiko.
Kai sesuo gavo butą, pinigų jai reikėjo dar daugiau. Ir maisto, žinoma. Visi kaimo žmonės jau seniai buvo nusipirkę televizorius, skalbimo mašinas ir kitus buitį lengvinančius daiktus, o mes viso to dar neturėjome: vos tik susitaupome reikalingą sumą, sesė išprašo, švelniai tariant, vėl susitaupome, ir vėl kartojasi ta pati istorija…
Kartą gavome sesės laišką. Ji skundėsi, kad neturi nė kapeikėlės duonai, o ir parvažiuoti negali – už ką gi autobuso bilietą nusipirks…
Tai kas mums su mama beliko? Prikrovėme vos panešamus krepšius maisto (lašinių neimdavo, nes neskanu), pasiėmėme sutaupytus pinigus ir išsiruošėme į kelionę. Abi su mama pirmą kartą gyvenime į miestą važiavome. Labai bijojome tos kelionės, bet ką darysi, kai toks reikalas.
Geriau nepasakosiu, kaip ieškojome tos gatvės, kurioje sesė gyvena, kaip klaidžiojome, kol namą susiradome, kol pagaliau į buto duris pasibeldėme…
Sesuo, pamačiusi mus, labai nustebo. Sakė nesitikėjusi tokių viešnių. Mes nustebome tikrai ne mažiau – sesuo vilkėjo labai gražiais drabužiais, ant pirštų auksiniai žiedai, kaklą puošė auksinė grandinėlė… Akyse nebuvome mačiusios šitaip gražiai įrengto buto…
Mes dar nebuvome spėjusios iškraustyti iš krepšių visų atvežtų gėrybių, kai pas sesę kažkas atėjo. Ji mums liepė tyliai sėdėti virtuvėje, niekur nevaikščioti ir net nesikalbėti. Nesupratome kodėl, bet elgėmės taip, kaip pasakyta. Girdėjome iš kambario sklindantį dviejų moterų ir vieno vyriškio juoką, klausėmės vis garsėjančių kalbų ir sėdėjome kaip pelytės po šluota. Blogiausia tai, kad mamai prireikė į tualetą. Abi žinojome, kad bute jis yra, bet supratimo neturėjome kur. Laimei, į virtuvę kaip tik tada įėjo sesuo, mat prireikė kažką pasiimti. Užsiminus apie tualetą, liepė pakentėti, nes esą nebeilgai…
Autobuse mes su mama viena kitai nė žodžio nepratarėme, o grįžusios taip verkėme, kad net akys užtino. Ir ne tik tą dieną, bet ir antrą, ir trečią… Supratome, kad seseriai buvo gėda supažindinti mus su savo svečiais, kad ji nenorėjo, jog jie matytų, su kokiomis, pačios taip save įvardijome, kaimo bobomis ji giminiuojasi…
… Po trejeto savaičių sulaukėme viešnios. Parvažiavo sesė ir lyg niekur nieko vėl ėmė postringauti apie sunkumus mieste, apie maisto kainas.
Susižvalgėme su mama, nežinodamos, kaip mums dabar elgtis. Tiesiog nebuvome pasiruošusios tokiam vizitui. Manėme, kad ji daugiau pas mus, šitokias prasčiokes, ir kojos nekels. Mama žvilgčiojo į mane ir tylėjo, o aš neištvėriau. Pasakiau, kad ir pas mus dabar labai sunkus laikas: daržovės dar tik auga, kiaulių vasarą niekas neskerdžia, vištos kiaušinių kažkodėl nededa… Sesė man neleido baigti sakydama: „Tai duokit pinigų.“ Kai pasakiau, kad ir algos dar negavau, o mamai pensiją atneš tik po savaitės, ji taip trenkė durimis išeidama, kad net langų stiklai sudrebėjo…
… Į mamos laidotuves atvažiavusi pareiškė, kad ji neturi jokių santaupų, todėl prie laidotuvių išlaidų neprisidės. O aš ir nesitikėjau…
Kai sulaukiau pensinio amžiaus, į kolūkį nebėjau, bet namuose savo turimų gyvulių ir paukščių skaičiaus nemažinau. Pinigus už parduotus gyvulius, kaip ir anksčiau, išprašydavo sesė: tai jai reikia brangių vaistų, kai būtina stiprinti sveikatą sanatorijoje, o ir apsirengti reikia tinkamai. Vykdžiau jos reikalavimus, bet vieną kartą ėmiau ir pasakiau – gana. Labdaros įstaiga užsidarė…
… Nuo to laiko pamažu didėja gniužulėlis seno palto kišenėje. Mano sesė (mintyse aš ją vis vien vadinu ežiu), pasak kaimyno, nurašė mane į išlaidas. Neberašo laiškų, neskambina, neatvažiuoja. Tikiuosi, kad ir nebeprašys nieko…
Žinau, kam paliksiu savo namelius ir tą gniužulėlį… Tas žmogus to dar nežino, bet atėjus laikui sužinos…
Genovaitė ŠNUROVA
