Į Ažubalių kaimą Adelė Rukšytė atvyko vos baigusi mokytojų seminariją. Apie jaunos mokytojos atvykimą kaime seniai žinojo, todėl laukė kaip kokios ponios. Vaikų, kuriems jau buvo laikas eiti į mokyklą, buvo užtektinai, bet mokytojo nebuvo. Todėl į už ketverto kilo[1]metrų esančią geležinkelio stotelę, kurioje iš traukinio turėjo išlipti mokytoja, jos pasitikti buvo pasiųsti patys gražiausi kaimo vaikinai. Tam reikalui buvo pakinkyti arkliai, į vežimą įmesta pasostė, o ir vaikinai pasipuošė drabužiais, kuriais tik į kermošių eidami apsirengdavo. Tame pačiame kaimo name, kurio vieną pusę užėmė mokykla, buvo ir mokytojai skirti kambariai. Būsimų[1]jų pirmokėlių mamos, laukdamos mokytojos, juos sutvarkė: išplovė, išvalė langus, pakabino užuolaidas, išvėdino patalus, o išeidamos net gėlių pamerkė. Nors visos manė, kad taip nederėtų trumpinti gėlių žydėjimo laiko, bet nusižengė savo nuostatai žinodamos, kad mokytoms panelėms labiau patinka skintų gėlių puokštė kambaryje, negu kaimynės palangėje.
Adelė nenuvylė laukusiųjų. Jaunimui patiko jos linksmumas, vaikams – jos sugebėjimas sudominti visais mokykloje mokomais dalykais, bet labiausiai tai, kad mokytoja kartu su jais žaisdavo. Vaikų tėvams ir kaimo senoliams patiko, kad mokytoja sekmadieniais eidavo bažnyčion, nevengdavo pasikalbėti su jais, o svarbiausia, sugebėjo atsilaikyti prieš pagarsėjusį kaimo mergišių Mykolą. Žodžiu, Adelė visiems kaimo gyventojams tapo sava. Retai kada jos kambaryje nebūdavo svečių. Vieni ją prašydavo laišką parašyti, kiti ateidavo pasiklausti jiems nesuprantamų dalykų, tretiems rūpėjo jos gaunami laikraščiai. Visus ateinančius mokytoja vaišindavo arbata. Iš pradžių kaimo žmonėms tai buvo labai neįprasta, bet vėliau įprato ir prie jos pirktinės arbatos, ir prie porceliano puodelių.
Taip ramiai gyvenant prabėgo keleri metai. Buvusi pradžios mokykla buvo pertvarkyta į šešiametę. Ir mokytojų kolektyvas padidėjo. Į kaimą atvažiavo keturios mokytojos ir vienas mokytojas. Žmonės iš karto pajuto jų buvimą. Prasidėjo mokytojų suruošti vakarėliai su šokiais ir dainomis, vaidinimai, kuriuose vaidindavo ir kaimo žmonės. Ilgainiui kaimo žmonės vis dažniau pamatydavo mokytojo Alekso dviratį, atšlietą į Adelės namo verandą. O vėliau ir apie vedybas prašneko. Mokslo metams pasibaigus ir apie šios poros užsakus sužinojo ne tik tie, kurie buvo bažnyčioje. Kaimas laukė vestuvių. Jau atostogos buvo prasidėjusios, kai Adelė, sumaniusi pamerge pakviesti jaunystės ir mokslų draugę, išvyko į jos tėvų namus, esančius kitos apskrities pakraštyje. Bet nuvykusi taip ir neprasitarė draugei, ko atvažiavusi. To priežastimi buvo… draugės brolis. Jis taip patiko Adelei iš pirmo žvilgsnio, kad visos mintys, žodžiai ir žvilgsniai priklausė jam. Jis irgi neslėpė savo susižavėjimo mergina. Adelė viešėjo pas draugę tol, kol jos buvimą dar buvo galima kažkuo paaiškinti. Tada išvažiavo į savo tėviškę. Ne vieną pagalvę ašaromis aplaistė, ne vieną pasivaikščiojimą apmąstymams ir giliems atodūsiams paskyrė, kol ryžosi parašyti Aleksui laišką, kuriame tebuvo keletas žodžių: „Vestuvių nebus. Atleisk. Pamilau kitą”. Maža to, dar pasiprašė perkeliama į kitą mokyklą ir į Ažubalių kaimą nebegrįžo.
Aleksui nebuvo lengva pakęsti kaimo žmonių žvilgsnius, pašaipas ir žinojimą, kad už akių jis yra „tituluojamas” nenusisekusiu jaunikiu. O ir sudužusios meilės šukės labai smaigstė širdį. Sunkiausia buvo paaiškinti tėvams, pranešti giminėms, kad į svečius atvažiuoti nebereikės. Svarbiausia, nieko paaiškinti negalėjo. Pats težinojo tik tiek, kad Adelė jį paliko dėl kito vyro. Dėl to skausmas nemažėjo, mylimoji sapnuodavosi naktimis, o dieną vis būdavo mintyse. Po poros metų, pasitaikius progai, 1937 metais Aleksas išvyko į Ameriką. Nuo to laiko Ažubaliuose niekas apie jį nieko negirdėjo.
O Adelė ištekėjo už savo išrinktojo Jono. Nusipirko nedidelį namelį. Jame gyvendami, susilaukė dukros. Čia juos ir karas užklupo. O vėliau tremtis… Ten, Sibiro platybėse, daug vargo ir kančių patirta. Ir Adelei, ir Jonui, nepratusiems prie fizinio darbo, diena baigdavosi tokiu nuovargiu, kad kitąsyk užmigdavo nei valgyti nebesuspėję išsivirti. O po kelerių metų nelaimė įvyko. Jonas paslydo visai lygiame kelyje, trenkė galvą į kumščio dydžio akmenį ir mirė, nebesulaukęs iš toli atvykstančio gydytojo pagalbos. Tremties laiką Adelė baigė anksčiau nei galėjo išvykti į Lietuvą. Dukra dar mokslų buvo nebaigusi, tai ir nenorėjo mergaitei trukdyti. Tuo labiau, kad ir Lietuvoje niekas nelaukė. Kai kitos šeimos pradėjo ruoštis į kelionę, neatsiliko ir Adelė. Grįžusią tėviškėn pasitiko tik spyna ant tėvų namo lauko durų. Dirbti mokytoja jos niekur nepriėmė. Ilgai ieškojusi darbo ir niekur jo negavusi, galop sutiko dirbti kunigo šeimininke. Dukra išvažiavo į miestą, ištekėjo ir gyveno savo gyvenimą.
Kai kunigas mirė, Adelė vėl neteko darbo, nes naujasis kunigėlis atsivežė ir savo šeimininkę. O metai bėgo. Atšventusi aštuoniasdešimtmetį, Adelė dar nesijautė sukiužusia moterėle. Palangėje visada žydėjo žolynai, nedideliame, tvora aptvertame darže nespėdavo išdygti žolytė. Taip ir slinko dienos vakarop, kol kartą šalia trobelės cyptelėjo automobilio stabdžiai. Iš automobilio išlipo džentelmeniškai atrodantis senyvo amžiaus žmogus su gėlių puokšte rankoje. Tai buvo Aleksas. Tik svečiui išvykus, Adelė pradėjo atsipeikėti, bandė prisiminti, ką jam pati sakė, ką jis jai kalbėjo. O po to pradėjo ruoštis kelionei. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Aleksas sukruto važiuoti į tėvynę, nes čia žinojo esant per 100 ha tėvų žemės. Išsiruošdamas tvarkyti žemės atgavimo reikalų, jis turėjo ir kitą tikslą – sužinoti, ar dar gyva moteris, išardžiusi jo vestuves ir apvertusi gyvenimą aukštyn kojomis. Sužinojęs, kad Adelė dar gyva, sumanė ją aplankyti. O aplankęs dar kartą pasiūlė jai savo ranką ir širdį. Nesulaukęs nei „taip”, nei „ne”, būsimasis jaunavedys pasiūlė būsimai nuotakai vykti kartu su juo į Floridą, kad Adelė pati įsitikintų, jog jis ne koks vėjavaikis, kad gali suteikti šeimai ramų gyvenimą.
Pavasarį abu sugrįžo į Lietuvą. Aleksas norėjo užbaigti savo paveldėtos žemės reikalus. Adelė norėjo aplankyti dukrą ir anūkus, o abu kartu turėjo ir bendrą tikslą – susituokti bažnytėlėje, kurioje buvo paskelbę užsakus prieš… 58 metus. Tuoktuvės įvyko. Jaunajam buvo 90 metų, jaunajai – 85-eri. O po poros savaičių laimingi jaunavedžiai, susigrąžinę jaunystę, išskrido į Floridą, tikėdamiesi dar ilgai ir laimingai gyventi…
Genovaitė Šnurova