Dažna lapkričio diena – lyg gerokai neprimatanti senutė, kuri niekaip neapsisprendžia, ar pagaliau užsimerkti, ar dar pabūdrauti valandėlę kitą. Gal ir gerai, kad tokiomis akimirkomis, kai iš tikrųjų sudėtinga suprasti, ar vis dar diena, ar jau vakaras, lyg ir savotiška erdvė mintims atsidaro. O juk kiekvienas mes turime apie ką pagalvoti, ką prisiminti, ką savotiškai nuteisti… Žinoma, sunkiausia pačiam save kažkuo apkaltinti, prisipažinti klydus (juk visiems poelgiams pateisinti buvo ir tebėra tūkstančiai priežasčių), bet kai niekas minčių negirdi, tai ne taip ir sudėtinga…
Prietemos valandomis vienatvė turi daug daugiau spalvų ir atspalvių – lengviau būti pačiam su savimi. Tiesa, susitarti kartais sunkoka, bet argi nepabandęs sužinosi klaidos kainą…
Šiandien giliems apmąstymams tinkamas ir oras, ir priežastis yra. Prieš porą valandų į Amžinybės sodus palydėjome savo kaimynę. Tiesa, atsisveikinti atėjo vos keletas, bet gal ir negalėjo būti kitaip…
… Rodos 1980-aisiais gavau butą tik ką pastatytame daugiabutyje. Mano laiptinėje buvo dvidešimt butų. Visi laimingieji (tada mes vieni kitus taip vadinome) tuo pačiu laiku kraustėmės į naujuosius savo namus, vieni kitiems padėjome susinešti sunkesnius daiktus, jei prireikdavo, prižiūrėjome ir kaimynų vaikus ir tik tada, kai jau tapome tikraisiais savo gyvenamųjų plotų šeimininkais, pastebėjome, kad visos šeimos – vos ne to paties amžiaus. Na, nuo trisdešimties iki keturiasdešimties metų. Netgi daugumos vaikai buvo tų pačių metų gimimo.
Mes drąsiai vieni pas kitus eidavome pasiskolinti druskos (kad ir ko prireikdavo, sakydavome, kad druskos), dažnai šalia gyvenančius kviesdavome vakarienės, išbandydavome naujus patiekalus, dalindavomės receptais. Vyrai irgi rasdavo bendrų užsiėmimų.
Kaimynas iš trečio aukšto visus mus suorganizavo kartu sutikti naujuosius metus. Kadangi nė viename bute nebuvo tokio didelio kambario, kad galėtume sutilpti visi, švęsti nutarėme tiesiog laiptinėje.
Eilinius gimtadienius paminėdavome kukliau, bet jubiliejinius, pasak kaimynės, su trenksmu. Irgi, žinoma, laiptinėje. Ko tik mes tada neprisigalvodavome.
Taip gyvenome apie dešimt metų. Iki to laiko, kai ketvirto aukšto kaimynai dėl vieno jų tėvų ligos buvo priversti persikelti gyventi į kitą miestą, todėl butą pardavė. Labai džiaugėmės sužinoję, kad jį nupirko jauna šeima. Galvojome – jie pritaps prie mūsų, o mes – prie jų. Netrukus supratome, kad paskubėjome džiaugtis…
… Naujokų šeima (Jonas ir Janina) turėjo du nedidelius vaikus. Mūsiškiai bandė su jais susidraugauti, bet nepavyko: tėvai savųjų neišleisdavo pas mūsiškius, o ir į savo butą nieko neįsileisdavo. Kai visą šeimą pakvietėme kartu švęsti kažkurio kaimyno jubiliejų, išgirdome tai, ko nesitikėjome…
Nesinori pasakoti visų detalių, visų smulkmenų, susijusių su šia šeima. Pikčiausia tai, kad dėl jų vienų, galima sakyti, sugriuvo visos laiptinės ilgametės tradicijos, draugiškas bendravimas, savitarpio pagalba ir visa kita, prie ko jau buvome pripratę.
Lyg to dar būtų negana, žinios apie tai, kad mūsų laiptinėje gyvena palaido gyvenimo mėgėjai (taip, taip, būtent taip jie mus vadino), kad organizuojamos šventės su upeliais alkoholio, kad vaikai laksto neprižiūrimi, pasklido toli už mūsų namo sienų.
Mes bandėme su jais kalbėtis, aiškinome, kad tarp mūsų nėra nei alkoholikų, nei amoralių žmonių, kad visi turi darbus (kai kurie netgi labai atsakingus), kad mums visiems priimtinas toks bendravimo stilius. Nepadėjo.
Kai nutarėme nekreipti į naujakurius dėmesio ir kaip įprastai švęsti vyriausiojo mūsų laiptinės gyventojo jubiliejų, sulaukėme netikėtų svečių: atvyko milicijos (tuomet taip vadinosi) ekipažas. Šventė baigėsi nė dorai neprasidėjusi. Ir dar baudą mokėjome už triukšmą, už bendrabūvio taisyklių nesilaikymą, už vaikų įtraukimą į suaugusiųjų šventę…
Kas mums beliko? Arba pamiršti jau tiek metų gyvavusias tradicijas, arba švęsti kažkur kitur. Buvo ir trečias variantas – ignoruoti naujokų šeimą. Nuspręsti, be abejo, nusprendėme, bet patys dėl to labai išgyvenome, nes buvome kitokio bendravimo šalininkai. Naujokams, manėme, visa tai neturėjo jokios reikšmės. Na, nebent tada, kai jie susilaukė trečiojo vaikelio, o mes lyg susitarę jų net nepasveikinome, susimąstė. O juk mūsų namo moterys būtų mezgusios, siuvusios, pynusios, pirkusios kažką naujagimiui ir jo mamai. Žodžiu, būtų buvusi viso namo šventė…
… Po kurio laiko pastebėjome, kad didysis mūsų blaivininkas Jonas namo grįžta su kvapeliu. Šia žinia patyliukais dalindavomės vieni su kitais, paspėliodavome, ką tai galėtų reikšti, bet viskas tuo ir baigdavosi.
Kai mažiausioji šeimos atžala jau buvo pradėjusi vaikščioti, Janina mergaite vedina vos paršlitiniavo į namus – buvo tokia girta, kad net nejauku darėsi…
Kai tokie atvejai jau niekam nebuvo paslaptis, patyliukais susitarėme atgaivinti senąsias laiptinės tradicijas (manėme, kad ir naujokai neprieštaraus). Tuo labiau kad artėjo vienos šeimos sidabrinės vestuvės. Mūsų sumanymas baigėsi pareigūnų (tik jau policijos) iškvietimu…
Nei Jonas, nei Janina su niekuo iš laiptinės artimiau nebendravo, todėl niekas nieko konkretaus nežinojo apie tokio jų gyvenimo priežastis. Akivaizdu buvo tik tai, kad Janina net vaikais nustojo rūpintis. Vyresnieji berniukai tėvams įsitriukšmavus kažkur išbėgdavo, o sesę kažkodėl palikdavo laiptinėje. Žinoma, alkaną, sušalusią mergaitę parsivesdavo kuri nors kaimynė. Ilgainiui ji beveik tapo vienos šeimos, jau užauginusios savo vaikus, nare. Kartais mergaitė toje šeimoje prabūdavo keletą dienų iš eilės, bet namuose jos niekas nepasigesdavo. Kitaip sakant, niekas jos neieškodavo…
Žinoma, nelaimės ilgai nereikėjo laukti. Vieną rytą sužinojome, kad Jonas naktį eidamas namo gal paslydo, gal už kažko užkliuvo, griūdamas galva trenkėsi į akmenį. Taip baigėsi mūsų kaimyno gyvenimas…
Labai tikėjomės, kad šis tragiškas įvykis pakeis Janinos gyvenimą. Pakeitė, bet ne į tą pusę, į kurią tikėjomės… Šiandien, kaip jau sakiau, vaikai ir keletas žmonių palydėjome ją į paskutiniąją kelionę…
… O dabar apmąstymų laikas prieblandos apgaubtyje. Ar mes, kaimynai, galėjome įvykių eigą pakreipti kita vaga? Ar galėjom tiesiog brautis (jie kaimynų neįsileisdavo) į jų butą ir bandyti kalbėtis? Ar reikėjo kaimynams globoti vaikus (dabar jie jau pilnamečiai), užuot pranešus tarnyboms? Klausimų daug, o kas surašys teisingus atsakymus?
Genovaitė ŠNUROVA
