Atvirumo valandėlė

                      Dienomis aš jo nematau nei kažkur išeinančio, nei iš kažkur grįžtančio. Nežinau, ką jis veikia, kur būna. Nežinau ir to, kodėl niekas pas jį neateina, kodėl ir jis pats netgi į kiemą kojos nekelia. Tiksliai žinau tik tai, kad jis tame name, esančiame tiesiai prieš mano langus, tikrai yra. Tikrai, tikrai. Ir ne bet […]

                      Kai prisiruošiau keisti nusistovėjusį gyvenimo ritmą, net akyse pašviesėjo. Pagaliau… … Esu kilusi iš kaimo. Net mokyklą baigusi niekur neišvažiavau, mat reikėjo padėti mamai slaugyti tėvą. Tik po jo laidotuvių pradėjau galvoti apie tolimesnį savo gyvenimą. Labai norėjau įgyti profesiją, įsidarbinti mieste, bet apie savo planus kurį laiką bijojau prasitarti motinai. Nežinojau, kaip ji […]

Nors mano darbo valandos neįrėmintos į jokį „nuo iki“, bet namo kartais grįžtu vėlokai. Taip buvo ir tą kartą. Ėjau neskubėdama, vis į žvaigždėtą dangų galvą užversdama. Nors jau buvo netoli vidurnakčio, bet kažkokia nematoma jėga stengėsi lėtinti mano žingsnius ir priversti ilgiau mėgautis akimirka. Turiu pripažinti, ne dėl to, kad oras buvo puikus, tiesiog […]

                      Vienos viešnagės pas tetą Marijoną (visi ją vadino Maryte) metu sužinojau, galima sakyti, tragiškus trijų jos kaimynystėje gyvenusių seserų Stasės, Bronės ir Onos likimus. Gal ir nebūčiau sužinojusi (juk tetą aplankau tik keletą kartų per metus, bet anksčiau net tokios kalbos nebuvo), jei, ir atsitik taip, man beviešint nebūtų mirusi Ona, viena seserų, gyvenusių […]

Gerai, kad šią minutę manęs niekas nemato. Ne, aš nieko blogo niekam nepadariau, man tikrai nereikia slėptis nuo žmonių, bet esu tokios emocinės būklės, kad, pasak mano anūkės, mane pribaigtų bet kokio žmogaus pasirodymas. Be to, mano užverktos akys taip užtinusios, kad beveik nieko nematau. Galva lyg vatinė: nieko negaliu galvoti, nieko protingo pasakyti, jokių […]

Žinote, kaip baigėsi mūsų – dviejų žilagalvių močiučių – pokalbis apie kaime praleistą jaunystę, brandžių gyvenimo metų peripetijas ir, žinoma, dabartį? Ogi tuo, kad buvusi mano vaikystės ir jaunystės laikų draugė Zita, o kartu  ir artimiausia kaimynė, atsisveikindama pasakė tokią frazę, kurios vis dar niekaip negaliu pamiršti: „Pusę gyvenimo sugadina vaikai, o kitą pusę – […]

                           Genovaitė ŠNUROVA                              Visada domėjausi žmonių gyvenimais. Ypač patinka tie pasakojimai, kuriuose, pasak mano kaimynės, išklojama visa tiesa: be nutylėjimų, savigraužos, kaltinimų, be filosofinių išvedžiojimų ar neadekvačių vertinimų. Pastebėjau, kad dauguma istorijų atspindi sudėtingus likimo vingius, neįprastus poelgius, nutylėtus išgyvenimus, išdavystes, klaidų kainas… O aš noriu papasakoti linksmą istoriją. Nors gal ne visai jai tinka […]

  Genovaitė ŠNUROVA Pastebėjau, kad jau imu nebepažinti savęs: pasakau vienaip, pasielgiu kitaip, nusprendžiu kažko nedaryti, o padarau, prisiekiu su kažkuriuo konkrečiu žmogumi nebendrauti, o susitikusi šypsausi lyg pagal užsakymą. Suprantu, kad kažkas su manimi ne taip, o kas – nežinau.                       Po ilgai trukusių skyrybų buvau pati sau davusi savotiškus įžadus: su jokiais vyrais nesusitikinėti, […]

Genovaitė ŠNUROVA     Dabar gyvenu kitaip: nebesižvalgau į kalendorius, nebekreipiu dėmesio į laikrodžius, ne visada žinau, kokia šiandien savaitės diena. Rytais keliuosi tik tada, kai nuo gulėjimo paskausta šonus, vakarais guluosi, kai akių vokai tampa tokie sunkūs, taip sukimba blakstienos, kad niekaip neatplėši. Veiklos, žinoma, susirasčiau, bet nieko daryti nenoriu. Kartais visą dieną sėdžiu terasoje […]

Genovaitė Šnurova      Tik tada, kai esu labai pavargusi, kai užgriūna kažkokia nenusakoma nuotaika arba apskritai nieko nesinori daryti, o tik drybsoti įsmeigus akis į lubų kamputį, įsijungiu televizorių. Ir tai dažniausiai ne dėl to, kad mane sudomino kažkokia pokalbių laida, reportažas ar pasakojimas apie egzotiškas šalis. Tikrai ne. Tiesiog dažniausiai tai būna tik nieko […]