Atvirumo valandėlė

Bumerango grimasos

Genovaitė ŠNUROVA

Jaunystėje norėjau kuo greičiau ir kuo toliau išvažiuoti iš gimtojo kaimo, ištrūkti iš itin griežtos tėvų kontrolės ir, kaip dabar sakytų, suvaržytos laisvės. Jokiu būdu nesakau, kad man pas tėvus gyventi buvo blogai. Tikrai ne. Man tik labai nepatiko tai, kad jie iš manęs daug reikalauja, kad aš ne pati planuoju savo laisvalaikį, o darau taip, kaip jie patys nusprendžia. Neva tėvai geriau žino, ko man dabar labiau reikia, ko man gali prireikti gyvenime, kokius charakterio bruožus aš turiu tobulinti ir ko atsisakyti. Manote, kad labai paprasta paklusti, kai jautiesi norįs gyventi kitaip, domėtis tuo, kas tikrai įdomu ir įtikinama. Žodžiu…
Buvo laikas, kai tikrai gyvenau taip, kaip buvo suplanavę tėvai: mokslai, karjera, santuoka. Tiksliau, mokslus baigiau tokius, kokius man buvo išrinkę tėvai, karjerą irgi dariau pagal tėvų nurodymus, o štai dėl santuokos atkakliai laikiausi savo nuostatos – netekėsiu už tėvų išrinktojo, ir baigta. Ir ne vien todėl, kad aš to žmogaus nemylėjau. Greičiau dėl to, kad pagaliau ryžausi paprieštarauti tėvams ir nebeleisti jiems kištis į mano meiles, simpatijas, emocijas, sprendimus ir planus…

Tęsinį skaitykite 2023 06 10 „Utenyje“