Genovaitė ŠNUROVA
Dabar gyvenu kitaip: nebesižvalgau į kalendorius, nebekreipiu dėmesio į laikrodžius, ne visada žinau, kokia šiandien savaitės diena. Rytais keliuosi tik tada, kai nuo gulėjimo paskausta šonus, vakarais guluosi, kai akių vokai tampa tokie sunkūs, taip sukimba blakstienos, kad niekaip neatplėši. Veiklos, žinoma, susirasčiau, bet nieko daryti nenoriu. Kartais visą dieną sėdžiu terasoje ir akimis ganau debesis. Jei jų yra, žinoma. Jei nėra, laukiu. Vis tikiuosi, kad pasirodys. Gerai, kad retai lyja, o tai į lango stiklą barbenantys lašai labai į miegą traukia…
Kaimynė kartais sudrumsčia mano idilę. Žinoma, nieko tokio, bet man labiau patinka vienatvė. Tuo labiau kad ta pusamžė moterėlė kaskart pasakoja man visiškai neįdomius dalykus. Dar blogiau, kad kasdien tuos pačius. Net nežinau, ar ji pamiršta, ką sakė prieš keletą dienų, ar jos dienos tokios vienodos, kad nusistovėjusios rutinos net menka smulkmenėlė nepaįvairina…
Šitaip gyvenu jau nebe pirmą mėnesį. Na, nuo tada, kai visiškai atsitiktinai sužinojau apie vienintelės mano gyvenimo meilės likimą…
… Su Virginija nė susipažinti nereikėjo. Tiesiog nuo pirmos klasės mokėmės kartu. Kažkurį laiką netgi viename suole sėdėjome ir tikrai vienas į kitą nekreipėme jokio dėmesio. Man netgi nepatiko jos eisena (kažkokia tūpčiojanti), į „arklio uodegėlę“ surišti plaukai, nes tuomet visos mergaitės kasas pindavosi. Man atrodė, kad ji pernelyg stropi, pernelyg lipšni, o jau tas jos noras būti dėmesio centre ne man vienam nepatiko. Galėčiau ir dar daugiau išvardinti neigiamų jos charakterio bruožų, bet gal kitą kartą…
Nežinau, ar metams bėgant ji pasikeitė, ar tik mano požiūris į ją, bet gal aštuntoje klasėje pajutau, kad ji man patinka, kad ji gražesnė už kitas klasės mergaites (ir kitų klasių mokines), kad man malonus jos dėmesys. Netgi menkiausias. Na, man užtekdavo, kad ji būtent į mane kreipdavosi su kokiu nors prašymu, pasiteiraudavo matematikos uždavinio atsakymų. Suprantu, žiūrint iš dabartinių mano pozicijų tai buvo visiškai nereikšmingos smulkmenos, o tada man atrodė kitaip.
Vėlesnėse klasėse aš jau nebemačiau prasmės neigti, kad Virginija man labai patinka (anksčiau stengiausi to neparodyti). Tiesa, nežinau, ar ji man jautė tą patį. Žinoma, to tikėjausi, bet nebuvau tikras.
Per mokyklos baigimo išleistuves stengiausi būti kuo arčiau Virginijos. Kitaip sakant, asistavau jai kaip sugebėdamas. Vietomis gal ir persistengiau, bet tuomet man atrodė, kad būtent taip ir reikia elgtis. Dideliam mano džiaugsmui, mergina manęs nesikratė, nesistengė susirasti kitos draugijos. Kadangi (ką jau čia dabar slėpsi) po oficialiosios dalies šiek tiek išgėrėme, aš netgi pabučiuoti ją išdrįsau…
Virginija nesipriešino mūsų draugystei, neatstūmė manęs ir tada, kai prasidėjo vasaros atostogos. Mes tikrai daug laiko praleidome kartu. Mano tėvai net pyktelėjo, kad aš jiems mažai padedu, kad namo pareinu (tai buvo tiesa) tik nakvoti.
Rudenį abu išvykome į sostinę. Tapę studentais, draugystės nenutraukėme. Nesvarbu, kad studijavome skirtinguose fakultetuose, laiko susitikimams visada rasdavome. Kartu lankėmės diskotekose, kartais nueidavome į kiną, retkarčiais – į teatrą. Man spektakliai patiko labiau nei kino filmai, bet bilietus į bet kurio teatro pastatymą tuomet buvo labai sudėtinga gauti. O ir brangoka. Dirbančiam gal ir ne, o studentui, netgi gyvenančiam ne vien iš stipendijos, bet ir remiamam tėvų, sunkiau būdavo surasti atliekamą pinigą. Tuo labiau kad aš visada pirkau du bilietus: sau ir Virginijai.
Gal trečiame kurse Virginija ėmė rečiau rasti laiko susitikimams. Pasiteisinimų buvo visokių: tai kokia paskaita nukelta į vėlesnį laiką, tai daugiau mokytis reikia, tai bibliotekoje tenka ilgėliau pasėdėti. Ilgokai tikėjau viskuo, ką ji sakė, bet keletas pastebėjimų, draugų replikos privertė susimąstyti. Neilgai trukus paaiškėjo, kad Virginija draugauja su savo bendrakursiu. Supratau, kad man neverta nieko tikėtis, nes tas jos draugas – turtingų tėvų vienturtis, galintis sau leisti tokias pramogas, apie kurias aš net nesvajojau…
Viskas baigėsi Virginijos vestuvėmis. Ji mane netgi pakvietė pabroliu. Atsisakiau, žinoma. Man jos sprendimas buvo per skaudus. Aš ją tikrai nuoširdžiai mylėjau…
Dabar, vadinkim taip, iš metų nuotolio, galiu drąsiai prisipažinti, nebuvo kitos moters, kuri galėtų užvaldyti mano širdį. Žinoma, bandžiau užmegzti ne vien dalykiškas pažintis su kolegėmis, kaimynėmis, bendradarbėmis, bet tos pažintys greitai nutrūkdavo. Tiesiog nenorėjau nei jų, nei savęs apgaudinėti. Gal ir sudaužiau širdį vienai kitai gražuolei, bet manoji liko tuščia…
Virginijos gyvenimu nelabai domėjausi. Žinojau, kur gyvena, kokį darbą dirba ji ir jos vyras, bet tik tiek. Keisčiausia, kad mane vienodai skaudino ir jos sėkmė, ir nepasisekimai. Nežinau kodėl.
Susitikdavome mes labai retai. Visada tik atsitiktinai. Persimesdavome vienu kitu žodžiu apie nieką ir išsiskirdavome. Pasitaikius progai, aš net į kitą miesto mikrorajoną išsikėliau gyventi. Galvojau, kad toli gyvenant pavyks visiškai nesimatyti.
Yra toks posakis: iš akių, tai ir iš širdies. Netikiu. Mano širdis lyg užkoduota: nesvarbu, kad Virginija toli nuo manęs, kad nebe mėnesiais, o metais skaičiuojamas nesimatymo laikas, bet širdies regėjimai, matyt, kitokie. Vis tiek dažnai apie ją galvodavau. Ypač tomis dienomis, kai už langų smarkus lietus pila ar pūga siaučia. Gal tada vienatvė stipriau per širdį skausmu nueina…
Visiškai atsitiktinai sužinojau, kad Virginija po patirtos avarijos liko neįgali: pati savarankiškai negali žengti nė žingsnio. Nors nelaimės kaltininkas jos vyras, bet nei pagalbos, nei paguodos moteris iš jo nesulaukė. Kurį laiką žmona rūpinęsis namuose, nutarė, kad tą daryti jam per sunku. Tai kokia išeitis? Ogi skyrybos ir slaugos namai…
Nežinau, kaip Virginija ten jaučiasi, kaip ji gyvena. Apie jos būklę man papasakojęs žmogus sakė nieko daugiau nežinąs, nes niekada jos neaplankė (nors buvo kolegos), net nepaskambino. Dievagojosi, kad nežinąs, ką tokiais atvejais sakyti…
Tai dabar taip ir gyvenau. Esu jau pensininkas, laiko turiu į valias, o ir globos namai, kuriuose laiką leidžia mano mylėta moteris, – visai netoli. Kai apie ją pagalvoju, mintyse suskamba kažkokios dainos eilutė: „Taip arti iki tavo namų, bet toli iki tavo širdies…“
Nežinau, ar Virginija nors kartą gyvenime prisiminė mane. Po to, žinoma, kai mane paliko. Užtat žinau, kad ji tebėra giliai giliai mano širdyje. Bet ar to užtenka? Ar, perlipęs ambicijas, po kojomis pamynęs išgyvenimus ir nuoskaudas, galėčiau jai atleisti? O kaip elgtųsi ji, mane pamačiusi? Svarbiausia, nė viename gyvenimo knygos puslapyje nėra parašyta, kaip tokiu atveju turėčiau elgtis aš…
