Kažkada girdėjau žodį „sutrius“. Gerai nežinau, ką reiškia. Pirma mintis, atėjusi į galvą, – tai smulkus niekšelis, pašlemėkas, iš visko, kas įmanoma, bandantis išspausti naudos žmogelis. Jo mažo pasaulėlio ašis yra jis pats.
Jonas Ohmanas (vertėjas, dokumentinių filmų kūrėjas, filologas, teologas ir švedų žurnalistas), daug metų organizuojantis paramos rinkimą ir pristatymą Ukrainai, vienas akcijos „Keliam vėliavą už Ukrainą NATO“ iniciatorių, prakalbo apie tai, kodėl Vilniuje liepos 11–12 dienomis reikia iškelti 33 tūkstančius Ukrainos vėliavų. Šiek tiek sunerimau. Mačiau ir tą Nemiros Pumprickaitės laidą, kur žurnalistė paklausė apie tuos žmones, kurie per NATO viršūnių susitikimą Vilniuje ragina kelti Lietuvos vėliavas. Mačiau jo sutrikimą: „Oi, šitie… Aš dabar pasakysiu labai negražiai. Šitie mūsų vatninkai, savickai ir panašiai, kokie ten bebūtų, kokie jie ten „reikšmingi“, realiai yra nulis, jie nori tiesiog sau pasidaryti piarą ir tuo pačiu būti naudingi Rusijai. Čia labai jau negražiai sakau, bet tiesiog aš matau tą visą – biškį juokinga, biškį graudu.“ Tada ir pagalvojau: Jonai, Jonai, dabar būsi užmėtytas akmenims.
Ilgai laukti nereikėjo. Pasipylė kaltinimai: „J. Ohmanas išniekino Lietuvos vėliavą!“ Vėl atsisuku ir peržiūriu N. Pumprickaitės laidą. Negirdžiu J. Ohmano kalboje nė vieno nepagarbaus žodžio apie Lietuvos vėliavą. Jaučiu nusivylimą, kad žmonės nesupranta akcijos esmės.
Šiuo atveju noriu paklausti besipiktinančių, ar žinote, kada yra Lietuvos vėliavos diena? Sausio 1-oji. Bet ar tą dieną visi prie savo namų, biurų iškeliame Lietuvos vėliavą?! Žinau, kad nedaugelis…
Ir ar atsimenate, kaip prieš daugiau nei 30 metų, Lietuvai paskelbus apie Nepriklausomybės atstatymą, Maskvoje žmonės susirinko į Lietuvos palaikymo akciją ir išskleidė Lietuvos trispalves? Mums tai buvo ne tik malonu, bet ir svarbu. (Rusija tada buvo visai kita. Ji palūžo vėliau, valdant Putinui.) Vėliavos Maskvoje buvo svarbios ne tik mums, jos buvo ženklas pasauliui pripažinti Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę. Ir pasaulis mus pripažino.
Šiuo metu tokioje, tik dar sudėtingesnėje, situacijoje yra Ukraina. Jai labai svarbu tapti NATO nare. Tai yra jos saugumo garantija. Tai ir mūsų saugumo garantija. Įsivaizduokime: Ukraina per keletą metų tampa NATO nare, o Rusija po 10–15 metų, išsilaižiusi Ukrainoje gautas žaizdas, susirengia į žygį prieš Lietuvą. Kas pirmiausia ateis ginti Lietuvos? Tingus ir turtingas vokietis? O ne! Pirmoji mums į pagalbą atskubės Ukraina. Nes ji žino kas yra karas su Rusija. Todėl mes turime būti labai labai suinteresuoti, kad Ukraina taptų NATO nare. Todėl Vilnius NATO viršūnių susitikimo dienomis turi nušvisti Ukrainos vėliavos spalvomis. Ir šis kariaujančios Ukrainos palaikymas turi tapti dar vienu argumentu, kad Ukraina būtų priimta į NATO. Sutikite: yra skirtingi dalykai, kai apie tai kalba Ingrida Šimonytė, Gabrielius Landsbergis, Gitanas Nausėda, ir visai kas kita, kai tą žodį taria visa tauta.
Dabar palyginkime tai, ką padarė J. Ohmanas, ir tai, ką padarė jo kritikai. Ukrainą J. Ohmanas remia nuo 2014 metų. Ar galima tai lyginti su nuopelnais žmogus, kuris galynėjosi su traktoriaus padangomis, kilnojo svorius, traukė sunkvežimius? Ir dar. Visi J. Ohmano kritikai suka į politiką. Ir šiuo metu jie kraunasi politinį kapitalą. J. Ohmanui to nereikia. Dabar imama spekuliuoti J. Ohmano ir jo komandos atlyginimais. Tai ir yra KGB mokykla – sukelti žmogeliui pavydą ir tada jis pamirš viską. Net ir tai, ką tas žmogus padarė gero. „Blue/Yellow“ darbuotojų atlyginimai niekada ir niekam nebuvo paslaptis. Man niekada įtarumo nekėlė žmonės, uždirbantys švedišką atlyginimą. Įtarimą man kelia žmonės, neuždirbantys nieko, bet plačiai gyvenantys. Be to, Lietuvoje nėra nemokamo darbo.
Nenuleiskime Ukrainos vėliavų. Karas dar nesibaigė. Dar mūšiuose už laisvę žūsta ukrainiečių sūnūs. Juk davėme pažadą, kad būsime kartu iki pergalės. Kartu mes kuriame naujųjų laikų istoriją.
