Atvirumo valandėlė

Genovaitė Šnurova Kad paveldėtojai ketina parduoti kitoje kelio pusėje esančius jų giminaitės namus, seniai žinojau. Kaip ir tai, kad ta sodyba daug kas domėjosi, bet tuo viskas ir baigdavosi: atvažiuoja, pavaikšto aplink, įeina į vidų, ten neužtrunka ir išvažiuoja. Nežinau, kas būsimiems jos šeimininkams nepatikdavo, bet naujų kaimynų vis nesulaukdavau. Na, žinoma, namas be patogumų, […]

Genovaitė Šnurova Kartais pagalvoju, kad gal paroje ne dvidešimt keturios valandos, o gerokai mažiau, kad gal ir žemė greičiau sukasi, nes, rodos, tik ką siautė pavasarinė žiedų pūga, o štai jau vėl Naujieji metai visai šalia. O mano gyvenime metų sandūros laikas nelabai linksmas. Būtent per naujųjų sutiktuves dužo svajonės, griuvo išankstiniai planai, širdį užvaldė […]

Genovaitė Šnurova Rabočiai – mano gimtasis kaimas, kuriame yra dvylika sodybų: šešios vienoje kelio pusėje, kitos šešios – kitoje. Iš jo išvykau į didmiestį tada, kai man tebuvo penkiolika metų. Kartą per mėnesį sugrįždavau aplankyti tėvų. Vėliau, kai jau savo šeimą turėjau, tie apsilankymai tapo gerokai retesni. Kai netekau tėvų, namą pardaviau. Praėjusią vasarą po […]

Mano darbas susijęs su komandiruotėms. Kartais ilgalaikėmis. Būna, netgi apsidžiaugiu keletui dienų išvažiavusi į toli nuo sostinės esantį miestą, nes tai puiki proga ištrūkti iš didmiesčio šurmulio, pabūti tarp niekur neskubančių žmonių, su jais pasikalbėti apie gyvenimą provincijoje, apie žmonių bendravimą, pamatyti to krašto išskirtines vietas, susipažinti su istorija. Dažnai pagaunu save galvojant, kad jei […]

Genovaitė Šnurova Dvi mažo kaimelio šeimos, gyvenusios labai netoli viena kitos, puikiai sutarė: vieni kitiems talkino ūkio darbuose, kartu šventes šventė, į bažnyčią važiavo, vieni kitų vaikus krikštijo. Tiesa, jų sodybos buvo atskirtos gal senolių sodintų labai aukštų eglių juosta, todėl kaimynai negalėjo matyti vieni kitų, bet, reikalui esant, galėjo susišūkauti. Dažnai būtent taip ir […]

Genovaitė Šnurova Mažo kaimelio kapinėse kažkas retkarčiais sutvarko Kazio kapą. Tą greičiausiai padaro greta palaidotųjų artimieji, nes, be abejo, supranta, kad nebėra kam jį aplankyti…… Šalia kapinaičių esantis nedidelis kaimelis – Kazio gimtinė. Čia jis augo dar su dviem jaunesnėmis seserimis ir pagranduku broliu.Kazio motina buvo siuvėja, o tėvas stalius, garsėjantis ne tik puikiu savo […]

Genovaitė Šnurova Dabar, kai jau žinau ir šios istorijos pabaigą, prisiminiau kažkada kažkur skaitytus vieno išminčiaus žodžius: „Kai krinti, nepamiršk įsidėmėti trijų dalykų: kas tave pastūmė, kas neprilaikė ir kas paprasčiausiai stovėjo ir žiūrėjo. To prireiks, kai vėl atsistosi ant kojų…“ Istoriją, kurią noriu papasakoti, žinau nuo pat jos pradžių pradžios. Kitaip sakant, nuo to […]

Genovaitė Šnurova Žinau, kad savo gyvenimo istorijas dažniausiai pasakoja moterys. Gal jos atviresnės? Gal joms labiau skauda? Gal jos labiau jaučiasi nuskriaustos ir nelaimingos? Gal. Nežinau. Noriu pasakyti, kad ir vyrai klysta pasirinkdami ne tas moteris, ne su tomis mylimosiomis kurdami bendrą gyvenimą. Ir vyrai skaudžiai nusivilia. Ir jiems ne mažiau skauda.Prisipažįstu, kad aš esu […]

Genovaitė Šnurova Nuo pat vaikystės buvau tylenė. mieliau leisdavau dienas ten, kur man niekas netrukdydavo, kur galėdavau tiesiog būti tik su savo mintimis. Ta vieta dažniausiai – nedidelė laukymėlė tarp miško ir bevardžio upelio. Ten netgi žiemą nueidavau beveik kasdien, o šiltuoju metų laiku, galima sakyti, ten ir gyvenau. Tiesiog sėdėdavau, žiūrėdavau į medžių viršūnes […]

Genovaitė Šnurova Gyveni žmogus, paskendęs kasdienybėje, ir dažniausiai nesusimąstai, kad kartais priimant sprendimus neverta pasikliauti kitų žmonių sąžiningumu, žodiniais įsipareigojimais ar susitarimais. Juk ne viskas priklauso vien nuo tavęs paties, o ir nuo netikėtai atsiradusių aplinkybių, ir daugelio kitų dalykų. Pagaliau sąmoningai padarytu veiksmu tikintis materialinės naudos. Ne veltui mano šviesaus atminimo kaimynas vis kartodavo: […]