Genovaitė Šnurova
Mažo kaimelio kapinėse kažkas retkarčiais sutvarko Kazio kapą. Tą greičiausiai padaro greta palaidotųjų artimieji, nes, be abejo, supranta, kad nebėra kam jį aplankyti…
… Šalia kapinaičių esantis nedidelis kaimelis – Kazio gimtinė. Čia jis augo dar su dviem jaunesnėmis seserimis ir pagranduku broliu.
Kazio motina buvo siuvėja, o tėvas stalius, garsėjantis ne tik puikiu savo amato išmanymu, bet ir nevaldomu liežuviu. „Stiprų žodį“ iš jo lūpų yra girdėjęs ne vienas kaimynas, nelabai viešai vartojami epitetai labai dažnai būdavo skirti žmonai – dažniausiai nuolankiai tylinčiai moteriai. Vyras nuolat keiksnodavo valdžią: ir pelnytai, ir nepelnytai. Žodžiu, jam įtikti būdavo labai sunku. Tuomet, kai jau buvo prasidėjusios kalbos apie trėmimus, Kazio tėvą daug kas bandė paprotinti, sakydami, kad tokiomis savo kalbomis gali ne tik sau, bet ir šeimai užtraukti labai negerų dalykų. Tokie perspėjimai vyrui buvo tarsi žibalas ant bebaigiančių užgesti žarijų: jis dar garsiau keikė valdžią. Na, ir, žinoma, prisišaukė nelaimę…
Kai kartą paryčiais atvažiavo ginkluoti vyrai ir šeimai liepė skubiai susiruošti tremtin, Kazys buvo lauko tualete. Per durų plyšius matė, kas atsitiko namuose, kaip daiktus rinkdama klykė motina, kaip pirmyn atgal bėgiojo sesės ir brolis, kaip tėvas ginčijosi su ginkluotais vyras. Tuomet nė pilnų aštuoniolikos metų neturintis Kazys lauko tualete (kaimo žmonės šią „įstaigą“ vadino paprasčiau – būdele) tirtėjo ne tik iš baimės ir išgąsčio, o ir dėl to, kad pasiutusiai sušalo, mat iš namų išbėgo vilkintis tik plonyčiais rūbeliais, nes galvojo, kad „reikalui atlikti“ prireiks tik minutėlės…
Tęsinį skaitykite 2022 12 03 „Utenyje“
