Atvirumo valandėlė

Genovaitė Šnurova Nuo pat vaikystės buvau tylenė. mieliau leisdavau dienas ten, kur man niekas netrukdydavo, kur galėdavau tiesiog būti tik su savo mintimis. Ta vieta dažniausiai – nedidelė laukymėlė tarp miško ir bevardžio upelio. Ten netgi žiemą nueidavau beveik kasdien, o šiltuoju metų laiku, galima sakyti, ten ir gyvenau. Tiesiog sėdėdavau, žiūrėdavau į medžių viršūnes […]

Genovaitė Šnurova Gyveni žmogus, paskendęs kasdienybėje, ir dažniausiai nesusimąstai, kad kartais priimant sprendimus neverta pasikliauti kitų žmonių sąžiningumu, žodiniais įsipareigojimais ar susitarimais. Juk ne viskas priklauso vien nuo tavęs paties, o ir nuo netikėtai atsiradusių aplinkybių, ir daugelio kitų dalykų. Pagaliau sąmoningai padarytu veiksmu tikintis materialinės naudos. Ne veltui mano šviesaus atminimo kaimynas vis kartodavo: […]

Genovaitė Šnurova Esu kilusi iš Žemaitijos, gyvenu Aukštaitijoje, o mano artimieji palaidoti netoli Latvijos sienos. Ten jie gyveno net keletą dešimtmečių, ten gražiai sutarė su kaimynais, ten ir savo dienas žemėje baigė. Negaliu girtis, kad jų kapelius lankau dažnai, bet prieš Vėlines tikrai nuvažiuoju. Visada. Jei pasitaiko geras žmogus, kuris mane ten nuveža, tai, palaukęs, […]

Genovaitė ŠNUROVA Mano prisiminimų valandėlė, manau, daugelį sugrąžins į tą laiką, kai nevagiančių iš savo darboviečių nebuvo. Na, gal buvo, jei žmogus dirbo tokį darbą, kai tiesiog nebuvo ką „netyčia“ namo parsinešti pasibaigus darbo dienai. O visa tai prisiminiau netikėtai – užteko vieno pokalbio su anūko žmona… … Visą gyvenimą dirbau biudžetinėje įstaigoje ir, nuoširdžiai […]

Genovaitė ŠNUROVA Šiandien, praėjus daugiau nei keturiasdešimčiai metų, susitikau žmogų, su kuriuo kažkada svajojau sukurti šeimą, ilgai ir laimingai gyventi. Nepavyko. Netgi pradėti bendro gyvenimo nepavyko. Sakau iš karto: nei jis, nei aš gyvenime nebuvome laimingi…… Su Mykolu mokėmės toje pačioje mokykloje, tik jis buvo porą metų už mane vyresnis, todėl mokėsi vyresnėje klasėje. Gražus […]

Genovaitė ŠNUROVA. Kvietimą į klasės draugų susitikimą po trisdešimties metų gavau dar vasarą. Iš pradžių apsidžiaugiau, kad ir mane organizatoriai prisiminė, o vėliau ėmiau svarstyti, ar verta jame dalyvauti. Man, žinoma, ir kitiems klasės draugams jau po penkiasdešimt metų (kai kam gal vienais metais mažiau arba daugiau), o aš po mokyklos baigimo tik keletą jų […]

Genovaitė ŠNUROVA Vienoje slaugos ligoninėje kartkartėmis aplankau tolimą giminaitę. Ji visada pasidžiaugia puikiu slaugytojų kolektyvu, skaniu maistu, tik vis pasiguodžia, kad mažoka bendravimo: personalas visada skuba, todėl nelinkęs kalbėtis, lankytojai irgi neužsibūna, nes irgi visi kažkur skuba. Tiesa, sakė, kad jei čia kas nors kasdien atneštų pyragėlių ar bet kokį kitą saldėsį, tai iki pilnos […]

Genovaitė ŠNUROVA Kadangi sinoptikai žadėjo puikų savaitgalio orą, visi šeimos nariai vienbalsiai nutarėme abi dienas praleisti gamtoje, aplankyti gražias vietas, susirasti poilsiavietę, kur galėtume užsikurti nedidelį laužą ir išsikepti dešrelių, nakvynei palapinę pasistatyti.Iškeliavome ankstų šeštadienio rytą. Tikrai puikiai praleidome dieną važinėdami iš vieno rajono į kitą, užtat vakare ilgokai užtrukome ieškodami prieigos prie ežero: visur […]

Genovaitė ŠNUROVA Nedidelį namelį vieno miestelio pakraštyje mano tėvai nusipirko dar tada, kai aš buvau paauglė. Iš tikrųjų tai mes gyvenome mieste, o į šitą namelį atvažiuodavome tik vasarą. Tiksliau, tėvai atvažiuodavo, o mes su sese mieliau likdavome mieste, nes mums čia buvo neįdomu. Netgi bendraamžių nebuvo. Dabar situacija pasikeitusi: tėvų seniai nebėra, mes su […]

Genovaitė ŠNUROVA Kai susizgribau, kad artėja pusės amžiaus jubiliejus po mokyklos baigimo, sumaniau organizuoti buvusių klasiokų susitikimą. Kadangi to niekada nebuvau dariusi, tai kurį laiką pati abejojau, ar to reikia, ar kas nors atsilieps į mano kvietimą susitikti, ar iš viso pavyks surasti buvusius bendramokslius. Tuo labiau, kad visi jau, kaip čia švelniau pasakius, esame […]