Genovaitė ŠNUROVA
Kai susizgribau, kad artėja pusės amžiaus jubiliejus po mokyklos baigimo, sumaniau organizuoti buvusių klasiokų susitikimą. Kadangi to niekada nebuvau dariusi, tai kurį laiką pati abejojau, ar to reikia, ar kas nors atsilieps į mano kvietimą susitikti, ar iš viso pavyks surasti buvusius bendramokslius. Tuo labiau, kad visi jau, kaip čia švelniau pasakius, esame nebe tie energingi, idėjų ir visokiausių sumanymų pilni šmaikštuoliai, o septyniasdešimties laukiantys žilaplaukiai. Po ilgų dvejonių ir apmąstymų nusprendžiau – reikia. Juk daugelio buvusių klasės draugų nemačiau ne vieną dešimtmetį. Labai norėjau sužinoti, kaip jiems sekasi gyvenime, kokius darbus dirbo (ar tebedirba), pagaliau – kiek anūkų augina ar jau užaugino. Turiu pasakyti, kad jau buvau benuleidžianti rankas ir nutarusi atsisakyti savo sumanymo, nes beveik visi ne kartą gyvenime keitė savo gyvenamąsias vietas, kai kurios klasiokės – netgi pavardes. Sužinojau ir tai, kad iš mūsų dvidešimtuko (klasėje buvo po lygiai vaikinų ir merginų) nebėra tarp gyvųjų net keturių klasiokų ir vienos klasiokės, dvi jau tapusios našlėmis.
Tęsinyje skaitykite 2022 09 10 „Utenyje“