Apie anytas marčios nelabai gražiai pakalba, anytos apie marčias, ko gero, irgi. Galbūt ir apie uošves žentai ne mažiau „perliukų“ pažeria. Gal ir atvirkščiai būna. Ko jau nežinau, tai nežinau. Aš noriu papasakoti savo istoriją.Sūnų auginau viena. Kai berniukui buvo dveji metukai, vyras pykčio minutę prisipažino, jog vedė mane tik todėl, kad susipyko su savo […]
Atvirumo valandėlė
Dukra pateisino tėvo poelgį
Vedžiau būdamas labai jaunas, vos užkabinęs 21-uosius metelius. Mano Linutė buvo mėnesiu vyresnė. Abiejų tėvai mūsų sprendimu tuoktis neapsidžiaugė. Tuo labiau kad abu dar net mokslų nebuvome baigę. Jiems kliuvo ir tai, kad aš mokiausi Kaune, o ji – Vilniuje.Gerokai vėliau tėvai mums atleido. Manau, kad netgi džiaugėsi mūsų sprendimu, nes mes tikrai gražiai sutarėme, […]
Gerumas ne visada gerumu sugrįžta
Genovaitė ŠNUROVA.Savo vyro Alberto namuose dienomis beveik nematydavau. Ypač vasarą. Kaimynai jį vadino auksinių rankų žmogumi, nebrangininku, todėl nuo atėjusiųjų paprašyti, kad mano vyras jiems ką nors padarytų, sumeistrautų, sutaisytų, neužsidarydavo durys. Vienas prašydavo elektros instaliaciją pakeisti, kitas – duris ar langus padaryti, trečias – šuns būdą sukalti, žemę suarti, sodą prižiūrėti, vaismedžius nubalinti. Tų […]
Dukra, kuri neteršia tėvo biografijos
Genovaitė ŠNUROVA Televizoriaus, galima sakyti, nežiūriu. Na, kartais žinias. Pastaruoju metu ir jų nežiūriu, nes pripasakoja tokių baisenybių, jog naktį košmarai sapnuojasi. Bet man draugės papasakoja, kad mano biologinis tėvas dažnai šmėžuoja ekrane, kalba žmonėms apie šeimą, moralines vertybes, kurios esą yra gyvenimo pagrindas.Nežinau nei kuo, nei kur jis šiuo metu dirba. Žinau tik tiek, […]
Anytos prašymas – lyg rimbo kirtis
Vakaras buvo nerudeniškai šiltas. Sėdėjau terasoje su karštos arbatos puodeliu ir klausiausi tylos. Netgi tada, kai visu savo kūnu pajutau prieblandos vėsą, nepakilau iš patogaus krėslo. Net nepajudėjau. Jaučiausi taip, tarsi būčiau įaugusi į tą, dar senelio darytą, krėslą, o jei sumanyčiau atsikelti, tai tik kartu su juo…Jaučiausi taip apsunkusi nuo liūdnų minčių, jog net […]
Iš akių – tai ir iš širdies…
Genovaitė ŠNUROVA. Į kapines ateinu beveik kasdien. Ypač tada, kai reikia nusiraminti, kai kažko pritrūksta, kažko maža ar šiaip kokia neganda įsisuka. Pavaikštau, paskaitau pavardes paminkliniuose akmenyse ir nusiraminu. Juk čia guli tiek daug mano pažįstamų, giminaičių, draugų, kuriems gyvenime vis kažko trūko, kažko nepasidalijo netgi patys artimiausi giminaičiai. Štai vienas šalia kito ramiai guli […]
Nereikia lįsti ten, kur tavęs neprašo
Daugelį metų vienas butas mūsų name buvo tuščias. Mirus jo savininkei, kažkas iš moters giminaičių jį paveldėjo, bet negyveno, niekam to buto nenuomojo. Neatvažiuodavo netgi pasižiūrėti, kaip tas jų paveldėtas turtas atrodo. Kai kažkas (tyčia ar netyčia) išdaužė to buto langą, nežinojome, kur ieškoti buto savininkų, todėl per skylę lange vasarą prilydavo, o žiemą pripustydavo […]
Mylėjau ne tą, kurią vedžiau
Genovaitė ŠNUROVA Su Aukse draugavome gal nuo dešimtos klasės. Ji nebuvo gražuolė, bet mane lyg koks magnetas traukė prie jos. Aš ne tik stengiausi palydėti ją namo po pamokų, bet ir pradėjau domėtis jai patinkančia muzika, ėmiau lankyti baseiną, nes ir ji lankė.Kurį laiką jutau Auksės priešiškumą, mat ji buvo įsižiūrėjusi jauną mokytoją, kuris mūsų […]
Keistokas giminių sprendimas
Genovaitė ŠNUROVA Su Onute nebuvome nei geros draugės, nei kaimynės, nei bendradarbės. Mus siejo tik daina. Daugelį dešimtmečių dainavome saviveikliniame kolektyve ir tiek. O ir tas kolektyvas ilgamečiam vadovui mirus iširo. Kito entuziasto, kuris sutiktų dirbti už simbolinius pinigėlius, paprasčiausiai neatsirado. O mes, buvusios dainininkės, vadovo mirties metinių proga dar kartą susirinkome, padainavome jo atminimą […]
Mačiau jos ašaras
Genovaitė ŠNUROVA Retokai užklystu į savo gimtojo miesto kapines. Pati save guodžiu, kad tam labai trūksta laiko, nors iš tikrųjų tai tik nelabai vykęs pasiteisinimas, nenuraminantis sąžinės, o tik šiek tiek ją pridengiantis lyg kažkokiu nematomu vualiu. Labai norint užtektų laiko (juk tiek jo daug praleidžiu paprasčiausiai tingėdama net pajudėti), bet tas nuolatinis savęs apgaudinėjimas […]
