Atvirumo valandėlė

Gerumas ne visada gerumu sugrįžta

Genovaitė ŠNUROVA.Savo vyro Alberto namuose dienomis beveik nematydavau. Ypač vasarą. Kaimynai jį vadino auksinių rankų žmogumi, nebrangininku, todėl nuo atėjusiųjų paprašyti, kad mano vyras jiems ką nors padarytų, sumeistrautų, sutaisytų, neužsidarydavo durys. Vienas prašydavo elektros instaliaciją pakeisti, kitas – duris ar langus padaryti, trečias – šuns būdą sukalti, žemę suarti, sodą prižiūrėti, vaismedžius nubalinti. Tų prašymų sąrašas toks ilgas, kad pabostų vardyti ir vis tiek dar kažko nepaminėčiau.
Albertas buvo tokio charakterio žmogus, kad atėjusysis dar net iki galo savo prašymo neišdėstydavo, o jis jau dėdavosi kepurę ant galvos ir eidavo pro duris. Būdavo netgi taip, jog kaimynai, atėję pas mano vyrą prašyti kokios nors paslaugos, jį užklupdavo pietaujantį, tai Albertas, nebaigęs valgyti, padėdavo šaukštą į šalį ir kildavo nuo kėdės.
Netgi sudėtingiausią automobilio, traktoriaus ar kombaino gedimą mano žmogus galėjo sutaisyti per keletą valandų. Jei reikalas būdavo skubus, tai net pavalgyti nepareidavo, kol darbo neužbaigdavo. (Tęsinys 2020 09 26 laikraštyje)