Žinojau, kad yra Vilniuje tokia ligoninė, kurioje gydomi psichikos sutrikimų turintys žmonės, bet nežinojau, kad gali atsitikti taip, jog pačiai teks toje ligoninėje apsilankyti. Kol kas, ačiū Dievui, ne gydytis joje, o aplankyti tolimą giminaitį, neturintį jokių artimųjų. Tas giminaitis visą gyvenimą buvo keistokas. Gyveno paties susikurtame pasaulėlyje, niekam nekenkė, nieko neskriaudė, tik labai nenorėjo, […]
Atvirumo valandėlė
Taip ir neišsiskyriau
Genovaitė ŠNUROVA.Gimiau ir užaugau nedideliame miestelyje. Čia ir mokyklą baigiau, o po to niekur nebesimokiau. Likau gyventi tėvų namuose. Įsidarbinau tuometinio kolūkio buhalterės padėjėja. Dvi mano seserys išvažiavo į miestą mokytis ir į kaimą nebegrįžo. Į kolūkį kasmet ateidavo jauni, tik ką mokslus baigę specialistai. Nekreipiau aš į juos dėmesio, o ir jie manimi nesidomėjo. […]
Žmogų įvertini, kai prarandi
Genovaitė ŠNUROVA. Kai dar buvau pradinukė, mano tėvai išsiskyrė. Niekas man nepaaiškino, kodėl taip atsitiko: paprasčiausiai tėtis vieną vakarą nebeparėjo namo ir tiek. Neparėjo ir kitą dieną, ir trečią. Tik tada man mama pasakė, kad tėtis gyvens kitur, kad nuo šiol namuose įsivyraus ramybė, kad jei norėsiu tėtį matyti, turėsiu su juo susitarti dėl pasimatymo. […]
Gyvenimą lemia ne prakeiksmai, o pastangos
Irena RATKEVIČIŪTĖ. Prieš Kalėdas su įvairias reikalais teko lankytis Vilniuje. Sėdėjau ant suoliuko Gedimino prospekte ir laukiau draugės, kai prie manęs priėjo čigonė. Pagalvojau, jau siūlys kažką pirkti arba išburti, bet ne – mandagiai pasiteiravo, kur paštas. Mostelėjau ranka, jai dar buvo neaišku, tai kelis žingsnius palydėjau, ir ji padėkojusi nuėjo. Likau toliau laukti. Nepraėjus […]
Šeimyninei laimei vien grožio neužtenka
Nė vienas mūsų daugiabučio namo gyventojas ramiai nepraeidavo pro kaimynų mergaitę. Tada jai buvo gal kokie ketveri metukai. Mergytė buvo išskirtinio grožio, puriais garbanotais plaukeliais, visada besišypsanti, kiekvieną pro šalį praeinantį pakalbinanti. Nežinau, kodėl ji labai daug laiko praleisdavo prie namo esančioje pievelėje (tada apie erkes dar niekas nieko nežinojo) aiškiai nuobodžiaudama. Mes tik bijojome, […]
Staigmena po… penkiasdešimt metų
Genovaitė Šnurova Aleksas – paprastas nedidelio kaimelio vaikinas, pasižymėjęs darbštumu, tvarkingumu ir gerumu. Senokai jis buvo nusižiūrėjęs Saliamutę (Salomėją, kurią visi vadino tiesiog Saliute). Jei ne noras su ja susitikti, vargu ar jis būtų ėjęs į kaimo gegužines ar vakaruškas, vykusias kažkurio kaimyno dideliuose namuose, mat stiprių ūkininkų vienturčiam sūnui ūkyje būdavo tiek darbo, kad […]
Neapykanta peraugo į meilę
Genovaitė ŠNUROVA. Organizacijoje, kurioje aš dirbau, direktorius buvo, galima sakyti, simbolinė figūra. Viską sprendė, darbus planavo, investicijomis ir kitokiais reikalais rūpinosi ir veiklą organizavo valdyba, kuriai ir aš priklausiau. Per mėnesį būdavo du valdybos posėdžiai. Rinkdavomės kambarėlyje šalia direktoriaus kabineto, gerdavome kavą, ginčijomės, diskutavome, teikėme pasiūlymus. Valdybos narys buvo ir Antanas – kitame skyriuje dirbantis […]
Supratingumas ateina per netektis
Genovaitė ŠNUROVA. Aš savo močiutės neprisimenu. Tik senelį. Augau pas jį nuo vaikystės. Ilgai nežinojau, kodėl mano tėvai, gyvenę mieste, kur yra darželis ir mokykla, mane nuvežė seneliui ir ten paliko. Tėvai nei senelio, nei manęs, gyvenančios pas jį, galima sakyti, nelankė, bet aš jų nė nepasigedau. Kai man pasakė, kad mirė mano mama, aš […]
Žinia nustebino
Genovaitė ŠNUROVA. Net prisipažinti gėda, bet tikrai buvo taip, kad buvusios kaimynės vardo ir pavardės nežinojau, kol ji buvo gyva. nesužinojau ir praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų nuo jos mirties. Nuo to laiko, kai save atsimenu, ją visi vadino tiesiog Gėlyte. Šis žodis jai atstojo ir vardą, ir pavardę. Niekas jos kitaip nevadino ir tada, […]
Tėvų sprendimo pakeisti negalėjau
Genovaitė ŠNUROVA.Vasarą dar išeinu į lauką, kur ilgai pasėdžiu medžių pavėsyje. Kaimynų arti nėra, niekas pas mane neateina, todėl kalbuosi su paukšteliais, vos ne kasdien iki senos obelies atstraksinčiomis stirnomis. Kartais kalbuosi su medžiais. Pasakoju jiems, kaip kiekvieną jų sodinau, kaip prižiūrėjau, kaip stengiausi, jog jie teiktų ne tik pavėsį, bet ir ramybę. Galvojate, kad […]
