Atvirumo valandėlė

Žolinė – paskutinė vasaros šventė

Genovaitė ŠNUROVA. Vos tik pastebi voratinklių skaras ant žolynų, į kalendorių net žvilgterėti nereikia – rugpjūtis… O tada dar ir jaunystės laikais dažnai dainuotą dainą prisimeni: „Greit ruduo jau / Už lango rugpjūtis / Nuo lietaus patamsėjo laukai / Žinau aš – patinku tau, mielasis / Kaip kadaise tu man patikai…“
Rugpjūtis – dar vienas ženklas, kad vasara baigiasi. Kai kurios gėlės, nebeatlaikiusios naktinių rūkų, nutaria nebesigalynėti su gamta ir nebesipriešinti jos dėsniams – atėjo laikas nusibarstyti glembančius žiedlapius ir atsisveikinti iki kitos vasaros. Tik pačios ištvermingiausios iš paskutiniųjų dar stengiasi džiuginti sodybų šeimininkus, praeivius, bet ir jos žino, kad greitai bus nuskintos, surištos į puokšteles, kurias moterys, išsiruošusios į paskutinę vasaros šventę – Žolinę, – nešis į bažnyčią…
Žolinės papročiai, atsinešti iš vaikystės, jaunystės, niekur nedingo ir tada, kai jauna moteris nutekėjo į didelę šeimą, kai įsikūrė prie pat Nemuno ir kai anyta budriai saugojo, kad marti neišklystų iš doros kelio. Bet jaunystė tam ir duota, kad į daugelį dalykų nekreiptume dėmesio, neišgyventume dėl to, ko pakeisti neįmanoma. O kas gi išdrįstų priešgyniauti jaunystei, kas uždraustų juoktis, linksmintis, dainuoti. (Tęsinys 2020 05 23 laikraštyje)