Rasa MILERYTĖ
Pasaulyje daug vienišų žmonių. Įlieti į jų kasdienybę lašą gėrio stengiasi savanoriai. Viena jų – Edita Valiulienė, jau beveik trejus metus savanoriaujanti Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Utenos skyriuje. Vienišiems senoliams gelbstinti moteris sako, kad ši veikla įkvėpė jos gyvenimui didžiulę prasmę, ir viliasi, jog ateityje prie savanorių būrio prisijungs dar daugiau žmonių, norinčių dalintis savo laiku ir palaikymu su tais, kurie stokoja žmogiškojo ryšio.
Su lankomais senoliais puoselėja šiltą ryšį
E. Valiulienė pasakoja jau ankstyvoje jaunystėje pajutusi troškimą savo gyvenime nuveikti daugiau nei asmeninės gerovės susikūrimas ir šeimos puoselėjimas. Tokią galimybę jai suteikė savanorystė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Utenos skyriuje. Šiandien Edita nebeįsivaizduoja gyvenimo be bendravimo su savanorių globojamais senoliais ir sako, kad ši veikla padėjo pajusti gyvenimo vertę ir prasmę. Jau beveik treji metai, kai savanoriaudama ji lanko vienišus senolius: ir tuos, kurie gyvena savarankiškai, ir tuos, kurie globojami Leliūnų ir Utenos globos namuose. Edita jautriai pasakoja apie savo ir kitų savanorių lankomus žmones: vieni jų jau neturi artimųjų, kitų artimiausi žmonės gyvena toli, treti dėl ligos yra prikaustyti prie patalo – visa tai lemia, kad šie žmonės jaučiasi vieniši, jiems trūksta bendravimo ir elementarios pagalbos.
Kaip savanorė, ji bent kartą per savaitę susisiekia su lankomais senoliais, pasidomi, kaip jiems sekasi, jei reikia kažką nupirkti – nuperka ir nuveža arba tiesiog aplanko, kad pasikalbėtų, išklausytų. Tarp jos ir lankomų žmonių, džiaugiasi savanorė, užsimezgė gražus, pagarba ir supratimu grįstas ryšys. Tiesa, toks santykis neužsimezga per dieną.
„Reikia pelnyti žmogaus pasitikėjimą, o tai niekada neįvyksta per savaitę ar dvi. Mes neskubame į namus, santykį pradedame kurti nuo pokalbio, nuo susitikimo lauke. Reikia laiko, kad žmonės pajustų tavo gerus ketinimus, kad suprastų, jog ateini ne iš savanaudiškų paskatų. Viena šviesaus atminimo močiutė netgi skambino į savivaldybę pasiklausti, kas aš tokia. Ir tai suprantama – šiais laikais pilna apgaulių, tad žmonės nori užsitikrinti saugumą. Bet kai vieni prie kitų priprantame, tai tampame draugais, esame tarsi šeimos nariai“, – šypsosi E. Valiulienė.
Dovanodami savo laiką, praturtėja patys
Klausiama, kiek laiko per savaitę skiria savanorystei, E. Valiulienė sako laiko neskaičiuojanti ir patikina: jei lankomą žmogų ištinka netikėta bėda, jis gali jai paskambinti net ir naktį. Skiriamas laikas yra menka investicija į tai, ką savanorė gauna mainais: pojūtį, kad praskaidrina kažkieno gyvenimą, prisideda prie visuomenės gerovės ir padeda žmonėms įveikti kankinantį vienatvės jausmą.
„Mūsų, savanorių, tikslas, kad vieniši žmonės turėtų atramą, nesijaustų vieniši ir jaustų saugumą žinodami, kad, jeigu kas, turi į ką kreiptis. Mes esame tam, kad padėtume“, – sako Edita. Senoliai neliks užmiršti ir per šventes – visi, iki gruodžio pradžios užpildę Raudonojo Kryžiaus parengtą anketą, sulaukė savanorių dovanų – šventinių žibintų, o tie, kurie su savanoriais palaiko nuolatinį ryšį, irgi bus aplankyti – visai kaip šeimos nariai.
Kalbėdama apie savanorystės prasmę E. Valiulienė svarsto, kad per tuos beveik trejus metus ji ne tik ugdė savo kompetencijas, bet ir stipriai ūgtelėjo kaip asmenybė ir pradėjo visai kitaip vertinti gyvenimą. Žinojimas, kad padeda kitiems žmonėms pasijusti laimingiems, jai padeda jaustis tvirčiau. „Per tuos metus yra buvę atvejų, kai savanoriai išgelbėjo žmonių gyvybes. Mano manymu, savanorystė suteikia šimtąkart didesnį džiaugsmą nei kiti gyvenimo tikslai. Dovanodamas save kitam, tu praturtini to žmogaus gyvenimą, o kartu praturtėji pats“, – sako Raudonojo Kryžiaus savanorė.
Pasak Editos, lankomi senoliai irgi labai vertina su savanoriais puoselėjamą ryšį. Jiems gera turėti patikimą žmogų, su kuriuo gali pasidalyti ne tik džiaugsmais, bet ir rūpesčiais. Savanoriai ypač laukiami globos namuose gyvenančių senolių. Net ir valandos trukmės apsilankymas jiems suteikia didžiulę prasmę, nes neretai savanoriai yra vieninteliai juos aplankys žmonės.
Dirbdami komandoje gali nuveikti daugiau
E. Valiulienė įsitikinusi, kad savanoriu gali tapti kiekvienas, tereikia tik noro. Visų reikalingų žinių ir įgūdžių galima įgyti mokymuose. Besiruošiančius savanoriauti konsultuoja ir psichologai, į kuriuos, beje, galima kreiptis ir savanorystės metu, jei ištinka krizinė situacija, pavyzdžiui, jei sunku susitaikyti su lankomo senolio netektimi.
Visus, galvojančius apie savanorystę, bet nedrįstančius žengti lemtingo žingsnio, ji skatina išdrįsti: net jei po mokymų žmogus pajustų, kad savanorystė – ne jam, nieko baisaus, svarbiausia yra pamėginti. Moteris pasakoja, kad Raudonajame Kryžiuje savanorių darbas remiasi komandos veikimo principu – čia visad gali tikėtis palaikymo ir pagalbos iš kitų savanorių.
„Vis dar yra žmonių, kuriems savanorystė atrodo kaip bandymas pasipuikuoti ir laiko švaistymas, bet taip galvoja tik tie, kurie nepajuto to gražaus santykio ir dėkingumo, kurį mes jaučiame iš lankomų senolių. Mums ta valandėlė reiškia neišgertą kavos puodelį ar kelis neperskaitytus knygos puslapius, o vienišiems žmonėms tas laikas yra neįkainojamas.
Ypač smagu, kad padedame žmonėms išpildyti jų svajones. Tos svajonės – labai paprastos: pasivaikščioti lauke ar nueiti pažvejoti, bet jų vertė neišmatuojama“, – Edita apgailestauja, kad savanorių ir Raudonajame Kryžiuje, ir kitose organizacijose vis dar trūksta, ir viliasi, jog laikui bėgant vis daugiau žmonių prisijungs prie savanorių – juk kuo didesnis savanorių būrys, tuo daugiau prasmingų darbų galima nuveikti.
