Rasa MILERYTĖ
Neapykantos kalba yra bet kokia neapykantos ir prievartos, nukreiptos į asmenį ar jų grupę, kurstymo, skleidimo ar pateisinimo forma, pagrįsta tam tikrais požymiais, pavyzdžiui, lytimi, lytine orientacija, rase, etnine grupe, tautybe, kalba, socialine padėtimi, religija ar kitais įsitikinimais. Apklausų duomenimis, lietuviai yra mažiausiai pakantūs romų tautybės asmenims, musulmonams, asmenims su psichikos negalia bei LGBT atstovams. Plačiau apie šį reiškinį pasakoja mediatorė, Utenos moterų centro teisininkė Agnė Grigaliūnaitė.
Agne, kaip neapykantos kalba paveikia su ja susiduriančius žmones?
Auka jaučia didesnę psichologinę žalą ir nerimą, nes negali pakeisti savybių, kurios padarė jį auka. Neapykantą kurstančių kalbų emocinis poveikis yra intensyvesnis, nei patyrus kitokio motyvo nusikaltimus. Neapykantos nusikaltimų aukos dažniau nei nukentėję nuo kitų nusikaltimų patiria ilgiau trunkančias neigiamas emocines pasekmes – išgyvena nerimą, pyktį, liūdesį, depresiją, pažeminimą, kai kurios – potrauminio streso sutrikimą, išgyvena psichologinę krizę. Žmonės nuolat jaučiasi įbauginti dėl pakartotinio užpuolimo grėsmės. Juos apima nepasitikėjimas savimi dėl galimybių palaikyti savo tapatumą. Pasikeičia ir žmogaus saviraiška – apranga ir elgesys gali būti keičiami, siekiant išvengti užpuolimo.
Kalbant apie neapykantos kalbą ir su ja susijusią atsakomybę, dažnai pasigirsta tokie argumentai: „saviraiškos laisvė“, „teisė laisvai reikšti nuomonę“. Kuo skiriasi neapykantos kalba ir tiesiog aštriau išreikšta nuomonė?
Neapykantos kalba yra bet kokia neapykantos ir prievartos, nukreiptos į asmenį ar jų grupę, kurstymo, skleidimo ar pateisinimo forma, pagrįsta tam tikrais požymiais, pavyzdžiui, lytimi, lytine orientacija, rase, etnine grupe, tautybe, kalba, socialine padėtimi, religija ar kitais įsitikinimais Neapykantos kalba yra bet kokia neapykantos ir prievartos, nukreiptos į asmenį ar jų grupę, kurstymo, skleidimo ar pateisinimo forma, pagrįsta tam tikrais požymiais, pavyzdžiui, lytimi, lytine orientacija, rase, etnine grupe, tautybe, kalba, socialine padėtimi, religija ar kitais įsitikinimais. Net ir vieno komentaro turinys gali būti tiek pavojingas, kad būtų pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę, ypač tais atvejais, kai paskleista žinia siekiama susidoroti, fiziškai smurtauti prieš tam tikrą asmenų grupę. Skirtumas tarp to, kas gali būti ir negali būti laikoma neapykantos kalba, yra labai nedidelis. Įžeidžiančio pobūdžio teiginius arba turinį galima atpažinti lengvai, tačiau nustatyti, ar šie teiginiai laikytini neapykantos kalba, gali būti sunku.
Ar bet kuris įžeidžiantis komentaras laikytinas neapykantos kalba? Jei ne, kaip ją atskirti?
Vien įžeidžiančio pobūdžio teiginių negalima savaime laikyti neapykantos kalba. Atskiriant neapykantos kalbą nuo teisėtų viešųjų diskusijų, reikia atsižvelgti į tam tikrų teiginių turinį, kontekstą, kuriame tai buvo išreikšta, šių teiginių autoriaus tikslą ir tai, kaip tam tikra auditorija suvokė šiuos teiginius.
Todėl yra labai svarbu tiksliai atskirti neapykantą kurstančias kalbas nuo kitų įžeidžiančio pobūdžio, nepopuliarių ar ekstremalių požiūrių ar teiginių.
Dėl tos slidžios ribos tarp neapykantos kalbos ir nuomonės, ar lengva įrodyti, kad susidūrei su neapykantos kalba?
Teismų praktikoje nagrinėjant neapykantos kalbos nusikaltimus daugiausia problemų kyla dėl to, kad šioje situacijoje susiduria dvi pamatinės demokratinės vertybės: saviraiškos laisvė, apimanti teisę turėti savo nuomonę, įsitikinimus ir juos skleisti, bei lygiateisiškumas, apimantis teisę nebūti diskriminuojamam, niekinamam ir kitaip išskiriamam iš visuomenės vien dėl konkrečių požymių. Rasti ir apibrėžti takoskyrą tarp šių dviejų vertybių yra iš tiesų sudėtinga užduotis teismams.
2014 m. socialiniame tinkle facebook paskelbta dviejų besibučiuojančių vaikinų nuotrauka, po kuria buvo parašyta daugiau nei 800 komentarų, iš jų – maždaug 32 įžeidūs, skatinę diskriminuoti ir fiziškai susidoroti su vaikinais.
Strasbūro teismas šioje byloje padarė net kelias reikšmingas išvadas: pripažino, kad vaikinai, sulaukę po savo nuotrauka itin neigiamų komentarų, raginančių su jais susidoroti, patyrė neapykantos kalbą, o Lietuvos teisėsaugos institucijos nepagrįstai neįžvelgė toje situacijoje neapykantos kalbos. Be to, kad teismai neįžvelgė nusikalstamos veikos, vaikinai dar kartą buvo diskriminuoti pačių teismų, pasakiusių, jog jie elgėsi ekscentriškai ir galėjo tikėtis sulaukti neapykantos kalbos savo atžvilgiu. Galiausiai teismas pripažino, kad pažeidžiami asmenys Lietuvoje vis dar gyvena įtemptame socialiniame kontekste, kai neapykantos kalbos žodžiai tampa dar pavojingesni ir darantys didesnę žalą. Todėl galime teigti, kad kol kas, kad ir kaip tai būtų apmaudu, tačiau sunku įrodyti.
Pagal atliktą apklausą, 7 iš 10 lietuvių nesikreiptų niekur dėl neapykantos kurstymo jų atžvilgiu.
Kokiomis raiškos formomis pasireiškia neapykantos kalba?
Ji gali būti paskleidžiama bet kokia forma: užrašoma viešoje vietoje (pavyzdžiui, grafičiai, plakatai ir pan.), parašoma internete (komentarai po straipsniais, nuotraukomis, viešai skelbiama nuomonė ir kt.) ar gali būti pademonstruojama konkrečiais veiksmais (pavyzdžiui, skanduotės eitynių metu) ir pan. Neapykantos kalba visada paskleidžiama viešai, pasiekia nemažą ratą asmenų ir yra nukreipta į žmogų ar žmonių grupę, pasižyminčią tam tikru požymiu, leidžiančiu jį priskirti pažeidžiamų asmenų grupei.
Matome nemažai pavyzdžių internete, o kaip ji pasireiškia šiapus ekranų? O galbūt tai tik internetinių diskusijų reiškinys?
Neapykantos kalba internete sklinda daug greičiau ir jos pasekmės yra nuvertinamos. Interneto vartotojai, skleidžiantys neapykantos kalbą, mano esantys nebaudžiami ir kad juos saugo anonimiškumas. Tačiau toks požiūris nėra teisingas, nes teisėsaugos institucijos įgyvendina priemones kovai su neapykantos kalba internete.
Internete komentarai dažnai yra anonimiški, todėl labiau nepagarbūs, įžeidžiantys, paniekinantys, parašyti grubia kalba, su grasinimais, keiksmažodžiais. „Į akis“ dažniausiai žmonės nedrįsta pasakyti to, ką parašo internete tada, kai nenurodo savo tapatumo. Bendraudami tiesiogiai mes dažnai elgiamės maloniau, pagarbiau, nes siekiame „išsaugoti veidą“, nepažeisti visuotinai priimtinų bendravimo normų, bijome sulaukti neigiamo vertinimo, atitinkamo atsako, bausmės.
Neapykantos kalba nėra naujas reiškinys. Kaip manote, kodėl Lietuvoje šia tema daugiau kalbėti pradėta ne taip ir seniai?
Manau, kad labiausiai prie šios temos eskalavimo prisidėjo LGBT, kurie gina savo teises ir interesus. Jei jie nebūtų kreipęsi į EŽTT, tai gal ši tema ir nebūtų taip paskutiniu metu aptarinėjama. Lietuvos teisinė sistema dar neturi pakankamai teismų praktikos ir išaiškinimo šia tema. Policijos pareigūnai neturi daug patirties atpažįstant ir tiriant tokio pobūdžio bylas. Taip pat prie to galėjo prisidėti emigrantų krizė, per kurią žmonės buvo nuteikinėjami prieš emigrantus.
