Projektas "Paribio istorijos"

Beveik 50 procentų lietuvių mano, kad aukos pačios išprovokuoja smurtą

Smurtas artimoje aplinkoje – didelė socialinė problema. Tyrimai rodo, kad beveik 50 procentų lietuvių dėl smurto kaltina auką. Tai nulemia faktą, jog aukos dažnai tiesiog nesikreipia pagalbos – bijo visuomenės pasmerkimo, o ir pačios ima tikėti, kad išprovokavo smurtinę situaciją. Anykščių moterų užimtumo ir informacijos centro, aptarnaujančio visą Utenos apskritį, vadovė Elvyra Laskaja papasakojo apie šios problemos mastus ir sprendimo galimybes, apibūdino aukos ir smurtautojo portretą, ragino visuomenę nebūti abejingą ir pranešti apie galimą smurtą.

Kokios yra smurto artimoje aplinkoje formos? Su kokiomis dirbdama susiduriate dažniausiai?

Yra įvardytos keturios smurto artimoje aplinkoje formos: fizinis, psichologinis, ekonominis ir seksualinis smurtas. Kitose valstybėse, pavyzdžiui, Švedijoje, dar yra išskiriamas abipusis smurtas ir smurtas prieš neįgalų asmenį. Dažniausiai susiduriame su fiziniu smurtu, kuris beveik visada prasideda nuo psichologinio smurto. Sunkiausiai atpažįstamos smurto formos yra ekonominis ir seksualinis smurtas.

Apibūdinkite kenčiančios nuo smurto moters portretą.

Tai krizinėje situacijoje atsidūrusi moteris, kuri yra įbauginta, netiki, kad jai kažkas gali padėti, nepasitiki savimi, nemato išeities. Ji tarsi pakliuvusi į užburtą ratą, iš kurio išeiti neturi jėgų, galvoja, kad neišgyvens be smurtaujančio partnerio, nesugebės savarankiškai priimti teisingų sprendimų. Neretai tokia moteris net nelabai supranta, kad tai, kas vyksta šeimoje, yra smurtas, nes jis būna ne tik tiesioginis – fizinis. Kasdien besitęsiantis psichologinis smurtas tampa įprastu dalyku. Dažnai moteris dar prieš fizinį smurtą jau gyvena bijodama, girdėdama grasinimus, patirdama pažeminimą, prievartą, įvairius apribojimus, finansinę kontrolę. O visa tai ir yra psichologinio, seksualinio ir ekonominio smurto formos. Moteriai, ilgesnį laiką patiriančiai savo partnerio smurtą, išsivysto vienišumo ir izoliacijos jausmas, ji prisiima sau kaltę ir gėdą.

Kaip manote, kas lemia tai, kad moterys retai išdrįsta kreiptis pagalbos, o kai situaciją ima aiškintis policiją, dažnai atleidžia skriaudėjui?

Moteriai viešai apsiginti nuo smurtautojo trukdo įvairios priežastys, tarp jų – gėda, keršto baimė, baimė, kad bus pasmerkta visuomenės. Nors ji tokio vyro gal jau ir nebemyli, bet bijo ir nežino, kaip spręsti problemą, – ji arba vaikai yra priklausomi emociškai arba finansiškai, todėl aukos nepalieka vyro, jos tampa pasyvios, paklusnios, pradeda abejoti savimi. Susitaikymas su padėtimi skatina nebaudžiamą smurto vystymąsi. Metų metus kenčiančios smurtą moterys neįsivaizduoja, kad gali gyventi kitaip. Daugelis jų nuoširdžiai tiki, kad taip gyvena visi.

Dažniausiai skriaudėjui atleidžia motinos ir žmonos. Sūnūs, gyvenantys su motinomis, dažniausiai yra jų išlaikomi, o konfliktinės situacijos kyla, kai motina iš savo pensijos nebepajėgia arba atsisako pirkti alkoholį.

Moterys pradeda keisti parodymus, taikosi – per prievartą arba savo noru, kai iš policijos areštinės paleistas smurtautojas grįžta į namus. Jos vis dar menkai suvokia savo teises, o smurtautojas – pareigas. Neretai artimo žmogaus prievartą patyrusios moterys vėliau prašo nutraukti antrosios pusės atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą ir dažnai kaltę prisiima sau: sako, kad pati paslydo, atsitrenkė ar užsigavo. Šiuo metu jie jau esą susitaikė, vyras atsiprašė, suprato, kad padarė didelę klaidą ir kad tai daugiau nepasikartos. Susitaikymas nėra blogas dalykas. Blogas dalykas yra tai, kad aukos neapsaugomos nuo pakartotinio smurto ir dažnai jis vėl pasikartoja. Už smurtą negali būti tiesiog atleista, nes tai – nusikaltimas.

Jūsų manymu, ar Lietuvos įstatymai užtikrina smurtą patyrusių moterų saugumą?

Policiją praktiškai galima išsikviesti tik tada, kai yra aiškūs smurto požymiai – kraujas, mėlynės ir kt. Tačiau mes puikiai žinome, kad smurtas prasideda anksčiau. Psichologinis terorizavimas, persekiojimas, ekonominė kontrolė gali vykti ir be aiškių požymių. Kad žmogų baugintum, nereikia jo sumušti, bet kol kas mūsų teisinė sistema neįgali padėti nuo psichologinio smurto kenčiantiems žmonėms. Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacija siekia, kad ir už persekiojimą būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė.

Pavojingiausias laikotarpis moteriai ateina tada, kai ji nusprendžia skirtis ir palikti skriaudėją. Šioje situacijoje vyras, prarandantis savo galią ir valdžią, gali tapti dar agresyvesnis. Tačiau smurtas, persekiojimai, šantažas dažnai nesibaigia įvykus oficialioms skyryboms ar kitaip nutraukus santykius.

Dažnai rizika būti sužalotai ar nužudytai gerokai išauga, jei mėginama atsiriboti nuo smurtautojo. Tik jis sprendžia, kada nutraukti persekiojimą, o tokią nuomonę gali paveikti tik griežtos teisinės poveikio priemonės. Persekiojimo kriminalizavimas nustatytų atsakomybę už asmens persekiojimą, apsaugotų asmens teises į privatų gyvenimą ir laiku užkirstų kelią sunkesniems nusikaltimams.

Smurtas prieš moteris išlieka didele socialine problema, kuriai spręsti reikalinga kiekvieno mūsų atsakomybė. Šios problemos sprendimas įmanomas tik pasitelkus teisėsaugos, kitų institucijų intervenciją, skyrybas, terapiją ar kitą pagalbą.

Ar vis dar populiarus požiūris, kad moteris pati kalta? Ar nukentėjusios moterys linkusios pačios save kaltinti?

Beveik pusė lietuvių mano, kad aukos pačios išprovokuoja smurtą. Šis skaičius beveik tris kartus viršija Europos šalių vidurkį. Atsidūręs krizėje kiekvienas žmogus elgiasi skirtingai. Tai priklauso nuo aplinkybių, asmens būdo bruožų, noro spręsti iškilusius sunkumus, todėl ir reakcija į kaltinimus gali būti labai įvairi.

Vienus toks kaltinimas gali paskatinti priešintis ir ieškoti pagalbos, keisti esamą situaciją, o kitus – priešingai, skatinti užsisklęsti ir slėpti tai, kas vyksta šeimoje, baiminantis vėl būti apkaltintam ar neteisingai suprastam.

Vis dar vyrauja nusistatymas, kad nukentėjusioji dėl to, kas jai nutiko, yra kalta pati – jai permetama atsakomybė dėl nesėkmingai susiklosčiusių santykių. Galvojama, kad moteris yra išties savarankiška palikti smurtautoją, jei tik to norėtų. Tačiau dažnai būna, kad moteris su vaikais neturi finansinių galimybių pradėti savarankišką gyvenimą. Dažna moteris net ir po skyrybų susiduria su partnerio persekiojimu. Gal todėl kai kurios moterys mano, jog smurtas kilo dėl jų pačių kaltės, o ir smurtaujantys vyrai jas kaltina – esą neįmanoma su jomis susikalbėti, jos pačios išprovokuoja smurtinius santykius.

Smurtas prieš moterį – tik moters problema? Ar artimieji, kaimynai, pastebėję, kad moteris kenčia nuo smurto, turėtų kreiptis į policiją?

Dar daug žmonių galvoja, kad smurtas šeimoje nėra nusikaltimas, o tik skandalas ir kad tai šeimos reikalas, į kurį nederėtų kištis svetimiems. Tačiau tai vyksta mūsų aplinkoje, taigi paliečia mus visus. Retai, bet būna ir tokių atvejų, kai kaimynai, norėdami padėti, iškviečia policiją, tačiau porai susitaikius būna apkaltinti dėl kišimosi į svetimus reikalus. Girdėdami pasikartojantį triukšmą, riksmus, kaimynai, artimieji turėtų atvirai pasikalbėti su galimai kenčiančia nuo smurto moterimi.

Reikėtų pasidomėti, kokios pagalbos jai reikia, ir susitarti, kaip galėtų padėti eilinio smurto atveju. Nereikia laukti, kol iniciatyvos imsis kažkas kitas. Turėtume bendromis jėgomis kovoti su šia problema, pagalvoti, ką kiekvienas mūsų galime padaryti.

Kokią pagalbą smurto aukoms teikia specializuotos pagalbos centrai (SPC)?

SPC telefonu teikia nemokamą kompleksinę ir konfidencialią pagalbą smurto artimoje aplinkoje aukoms, informuoja, konsultuoja, tarpininkauja sprendžiant su smurtu artimoje aplinkoje susijusius klausimus. Svarbiausias specializuotos pagalbos tikslas – suteikti nukentėjusiam asmeniui galios pasipriešinti smurtui šeimoje ir prisidėti užtikrinant apsaugą nuo smurto artimoje aplinkoje.

Pirmojo pokalbio metu, gavę pranešimą iš policijos, nukentėjusiajai suteikiame informaciją apie SPC veiklą ir paslaugas, stengiamės paguosti, nuraminti, kartu ieškome situacijos sprendimo būdų, modeliuojame galimus būsimo gyvenimo variantus. Daugeliui moterų reikia ramaus pokalbio, kurio metu galėtų išsipasakoti ir nebūtų pasmerktos. Nukentėjusiąsias supažindiname su Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymu ir jame numatytomis nukentėjusiosios teisėmis bei smurtautojo pareigomis.

Skatiname veikti pačiai ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimo kokybės gerinimą. Bet kuriuo atveju galutinį sprendimą dėl savo ir vaikų tolimesnio gyvenimo ir jų saugumo priimti turės tik pati moteris. SPC darbuotojai teikia paramą ir pagalbą, tarpininkauja bendraujant su policija, socialiniais darbuotojais, kitomis institucijomis, padeda parengti asmeninį saugumo planą, teikia kitą reikiamą pagalbą.

Visą laiką siekiame, kad asmuo ne tik išsikalbėtų, bet ir toliau spręstų savo problemą. Akcentuojame, kad turėti problemų yra normalu, bet nenormalu, kai jos nesprendžiamos, kad baimė ar nenoras pranešti apie smurtą gali sukelti dar didesnių problemų. Nukentėjęs nuo smurto asmuo darbo valandomis taip pat gali pats kreiptis į SPC tiek telefonu, tiek asmeniškai.

Galbūt galėtumėte apibūdinti ir smurtautojo portretą?

Būdingos bendros smurtautojų savybės: dominavimas, kritiškumas kitų atžvilgiu, agresyvumas, impulsyvumas. Smurto situacijoje vyras siekia suvaldyti kitą, naudodamasis fizinėmis jėgomis, ekonominėmis galimybėmis, socialine padėtimi ir pan. Jis įsitikinęs, kad agresyviai elgtis yra gerai, kadangi tavęs visi bijo, tave vertina, tu tampi lyderiu. Smurtautojas beveik visada neigia savo kaltę, atsakomybę permeta aukai, prievartą pateikia kaip nereikšmingą įvykį. Naudojasi vaikais: gąsdina juos atimti, per juos perduoda žinutes, vaikų lankymą naudoja tolimesniam persekiojimui. Kai kurie vyrai neįsivaizduoja, kad gali elgtis kitaip. Jo tėvas ir senelis mušdavo savo žmonas, todėl vyras, įgyvendindamas savo protėvių elgesio modelį, naudoja smurtą prieš savo žmoną.

Smurtauti linkęs vyras moterį mato kaip asmenį, kuri jį turi aptarnauti. Smurtautojo poreikiai yra dėmesio centre, todėl jis jaučiasi turįs teisę kontroliuoti kitą asmenį ir bausti už nepaklusnumą. Dažniausiai į smurtą vyrą pastūmėja girtavimas: remiantis policijos pranešimais apie smurtą artimoje aplinkoje, daugiau kaip 70 procentų smurtautojų buvo neblaivūs. Deja, daugėja pranešimų, kai neblaivios būna abi konfliktuojančios pusės.

Kaip vyrai linkę aiškinti, kodėl smurtavo?

Turbūt nėra nė vieno žmogaus, kuris neturėtų paaiškinimo, kodėl smurtauja. Kartais vyrai smurtautojai bando kaltinti alkoholį. Tačiau alkoholis nėra priežastis, tai – tik aplinkybė, sustiprinanti smurto galimybę, bet ir be jo būtų smurtaujama. Daugeliu tyrimų nustatyta, kad vyrai, turintys alkoholio problemų, priklauso padidėjusios smurtavimo šeimoje rizikos grupei. Paprastai smurtautojas neprisiima atsakomybės ir kaltina nukentėjusį asmenį. Tik patekę į policijos akiratį, tik prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, smurtautojai sunkiai ir nenoriai pripažįsta, kad už savo veiksmus teks atsakyti pagal galiojančius įstatymus.

Kiek tiesos yra teiginyje, jog smurtas artimoje aplinkoje – socialinių įgūdžių stokojančių šeimų problema?

Pastaruoju metu daugėja atvejų, kai smurtaujama ne tik prieš moteris ar vaikus, bet ir prieš kartu gyvenančius giminaičius: tėvus, senelius, brolius ar seseris. Smurtas ne visuomet pasireiškia socialinės rizikos arba problemų su alkoholiu turinčiose šeimose. Neretai incidentai kyla tiesiog dėl nevaldomų emocijų. Tai yra piktnaudžiavimas jėga, galia ir kontrole.

Konfliktai kyla dėl žmonių nesugebėjimo bendrauti, įsiklausyti vienam į kitą. Konfliktai auga, santykiai šeimoje blogėja ir prasiveržia smurtu. Smurtaujama visose socialinėse grupėse. Turtingesniuose sluoksniuose smurtas labiau latentinis (užslėptas). Tai reiškia, kad dažnai aplinkiniai net nežino, jog šeimoje vyrauja smurtas.

Daugelis vidurinės klasės moterų, patiriančių įvairias smurto formas, stengiasi nuslėpti šeimos problemas. Jos taip pat gali bijoti socialinių sunkumų ir stengiasi išsaugoti vyro karjerą, nes mano, kad vyrų padėtis užtikrina šeimos ekonominę gerovę, formuoja teigiamą šeimos įvaizdį.

Mažas pajamas gaunančioms šeimoms netaikomi tokie išankstiniai nusistatymai, todėl jų problemos yra labiau matomos. Nors vyrauja stereotipas, jog dažniausiai smurtaujama žemesniame socialiniame sluoksnyje, tačiau tokia nuomonė yra klaidinga.

Smurtas neturi nei amžiaus, nei išsilavinimo, nei materialinės atskirties apribojimų. Su smurtu artimoje aplinkoje susiduria įvairaus socialinio statuso, išsilavinimo bei skirtingo dydžio pajamas gaunantys asmenys. Tačiau tose šeimose, kur dažnai vartojamas alkoholis, dažnesni konfliktai, kurie baigiasi fiziniu smurtu bei policijos pagalbos prašymu, todėl jie labiau matomi visuomenėje.