Rasa MILERYTĖ.
Išpopuliarėjus socialiniams tinklams, tapo daug lengviau dalytis ir gauti informaciją, tačiau greitai išryškėjo ir opi problema: socialiniai tinklai, kur informacija dalijasi ne tyrimus atlikę ir temą visapusiškai išnagrinėję žurnalistai, o kiekvienas, kuris nori, tapo puikia terpe dezinformacijai ir pagrindo neturintiems mitams skleisti. Prieš kurį laiką socialiniame tinkle facebook buvo sukurta grupė „Teisė ir šeima“, sulaukusi didelio populiarumo: rengiant šį tekstą, prie grupės jau buvo prisijungę pusantro tūkstančio žmonių. Skelbiama, kad šios grupės tikslas – apginti šeimos instituciją, tačiau joje į šeimos teises žiūrima gana iškreiptai. Žmonės leidžia sau spręsti, kas turi teisę vadintis šeima, diskusijose nuolat pažeidžiamos seksualinių mažumų teisės, o ypač didelio dėmesio susilaukė temos, susijusios su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos darbu. Pirmajame projekto „Paribio istorijos“ tekste ir panagrinėsime, kokios melagingos žinios apie tarnybos darbą dažniausiai skleidžiamos šioje grupėje, kokiais mitais žmonės tiki labiausiai.
Pirmasis mitas: iš tvarkingų šeimų atima vaikus
Mitas, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos darbuotojai iš tvarkingų tėvų rankų išplėšia vaikus, paplitęs jau seniai. Socialiniuose tinkluose ir komentaruose po straipsniais žmonės pasakoja tikrai žinantys, kaip be jokios priežasties iš šeimos buvo paimti vaikai. Tokių komentatorių neveikia jokie logiški argumentai – jei kažkas pasako, kad specialistai stengiasi jautriai ir teisingai atlikti savo darbą, tokie žmonės apkaltinami netgi ne bendradarbiavimu, o kolaboravimu su tarnyba.
„Visada niekingiausi darbai pridengiami skambiausiomis frazėmis. Čia ne reforma, čia nužmogėjimas. Kiek sulaužytų likimų. Atimtas vaikas iš šeimos nusiraminimui įkeliamas į maniežą ir paliekamas vienas. Čia ne reforma, čia sadizmas, – įsitikinusi viena komentatorė. – Apie tokius, kur reikia įsikišti ir padėti, niekas nekalba ir iš tokių neskuba atimti. Atėmimai vyksta iš nuostabių šeimų, nes tikslas vienas – sunaikinti žmogiškumą, naikinti viską, kenkti ir pelnytis. Privisę naivuolių, kurie gina šitą sadizmą, jie patys, matyt, iš to pelnosi kažkokiu būdu.“
Perskaičius kelis šimtus panašių komentarų ryškėja toks požiūris: valstybė rengia sąmokslą ir siekia sunaikinti šeimas, esame vaikgrobių tauta. Tai tipiška grupės nuomonė. O tie, kurie itin aktyviai gina priešingas grupės nariams pažiūras, po kurio laiko iš grupės tiesiog išmetami.
Blogiausia, kad viskas neapsiriboja vien diskusijomis. Aktyviausi „šeimos teisių gynėjai“ dalijasi skaičiais, kiek vaikų per tam tikrą laikotarpį buvo paimta iš šeimų ir kiek grąžinta. Skaičiai išties dideli, labai mėgstama juos palyginti su Lenkijos statistika. O pasigilinus į pateiktus duomenis išaiškėja, kad su tikrove jie neturi nieko bendro. Neaišku, ar kai kurie grupės nariai skaičius iškreipia sąmoningai, norėdami dar labiau supriešinti visuomenę, ar patys yra įtikėję iš piršto laužta statistika.
Antrasis mitas: sveiki vaikai parduodami užsienyje
Kita minėtos grupės mėgstama tema – įvaikinimas ir tarptautinis įvaikinimas. Žmonių manymu, vaikai paimami iš šeimų vien tam, kad juos būtų galima parduoti norintiems įvaikinti vaiką. Tokiais argumentais grindžiama nuomonė, esą iš tėvų paimami tik sveiki vaikai, o Vaiko teisių apsaugos pareigūnų akiratyje atsiduria tik tvarkingos šeimos. Užsienyje įvaikinti vaikai esą išnaudojami darbui, įvaikinusios šeimos jų nemyli, elgiasi kitaip nei su biologiniais vaikais. Nors tokie teiginiai negrindžiami jokiais argumentais, atsiranda daugybė tuo patikinčių žmonių.
„Visiškas nužmogėjimas ir degeneracija. Kodėl galvojate, kad nėra įvaikinimo į Norvegiją? Juk tiek bapkių lietuviams davė“, – šis komentaras yra apie įvaikinimą. Žmonės įsitikinę, kad lietuvių vaikai įvaikinami turtingesnėse pasaulio šalyse, tokiose kaip Italija ar Norvegija. „VTAT parduoda mūsų vaikus“, – ne vieną kartą daugelyje diskusijų pakartotas teiginys. Buvo įdomu stebėti pokalbį, kurio metu viena moteris paklausė: tai kiekgi kainuoja vaikas? Šis klausimas buvo ignoruojamas ir vis kartojamas iš naujo, kol galų gale vienas aktyvesnių grupės narių pateikė lentelę su tarnybos darbuotojų atlyginimais, įvairių paslaugų kainomis ir prirašė: „Tokios yra vaikų kainos.“
Grupėje nėra jokių mechanizmų, apsaugančių nuo dezinformacijos. Dalis grupės narių supras, kad ši lentelė nėra įrodymas, jog lietuvių vaikai parduodami užsienyje, kad čia nenurodytos tariamos vaikų kainos, bet kur kas daugiau bus tokių, kurie patikės.
Trečiasis mitas: globėjai ir globotojai skriaudžia vaikus, gauna didžiules išmokas
Dar vienas visuomenėje paplitęs mitas – globėjai ir budintys globotojai išnaudoja ir skriaudžia vaikus, o juos priima į šeimą tik dėl didžiulių išmokų. Tenka pripažinti, kad kartais iš tiesų išaiškėja atvejų, kai globėjai arba budintys globotojai nevykdė savo pareigų atsakingai, nesirūpino vaikais, netgi juos skriaudė. Tačiau grupėje „Teisė ir šeima“ tokie pavieniai atvejai pateikiami kaip tendencija.
Visuomenės įžvelgiamo sąmokslo tinklas labai platus. Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, įsitikinę žmonės, turi ryšių visose šalies institucijose, tarnybai esą pavaldūs šeimos gydytojai, psichologai, mokyklų vadovai, policijos pareigūnai, o už pagalbą jie irgi gauna nemažą finansinę paramą.
Žmonių įsitikinimu, gauti pinigus už vaikų globą – neetiška, viskas turėtų vykti savanorystės pagrindu. Kitu atveju tai jau yra ne pagalba, o verslas. Argumentai, kad globoti vaikus gali ne bet kas, kad tam reikia baigti mokymo kursus, įgyti specialių žinių ir sugebėjimų, yra beverčiai. Žmonės įsitikinę, kad vaikai „atiduodami“ tik VTAT lojaliems žmonėms.
Tarnyba dirba su problemų turinčiomis šeimomis
Anksčiau „Utenis“ yra rašęs apie mobiliosios komandos darbą su šeimomis, buvo išsamiai papasakota, kokią situaciją nuvykę į šeimą pamato specialistai ir su kokiomis problemomis susiduria šeimos. Komandos prioritetas – padėti šeimai įveikti problemas, kad jos galėtų rūpintis vaikais ir jiems nereiktų ieškoti kitų namų. Mobiliosios komandos specialistės yra pasakojusios, kad susitikimai paprastai vyksta šeimos gyvenamojoje vietoje, kadangi namų aplinka teikia saugumo jausmą, šeima pažįstamoje aplinkoje jaučiasi drąsiau.
Darbuotojos patikino, kad šeimos į specialistus nežiūri kaip į priešus, atvirkščiai – supranta, kad specialistai atvažiavo su gerais tikslais. Tarp šeimos ir mobiliosios komandos narių užsimezgus ryšiui, šeimos pradeda atvirai pasakoti apie problemas ir netgi laukia specialisčių apsilankymo.
„Palaikymas ir nuoširdus pokalbis, išklausymas – dalykai, kurių labiausiai reikia tokioms šeimoms. Kalbėdamiesi galime suteikti motyvacijos, padėti suprasti, kad visada yra šansas, jog gyvenimas pasikeis, ir įtikinti, jog verta pasistengti. Ir galima sakyti, kad visos mūsų šeimos tvarkosi gana sėkmingai, nes deda pastangas, kad susigrąžintų vaikus. Bent mūsų darbo praktikoje nebuvo šeimos, kuri pasakytų, kad vaikų nebereikia“, – yra sakiusi mobiliosios komandos psichologė Laura Vitkūnaitė.
„Utenis“ taip pat yra rašęs apie budėjimus su Vaiko teisių apsaugos specialistais. budėjusi žurnalistė turėjo galimybę įsitikinti, kad vykstama tik pas tas šeimas, kuriose užfiksuotos problemos, kad specialistai stengiasi suprasti, kas įvyko, padėti išspręsti konfliktą, o vaikai iš šeimos paimami tik tais atvejais, kai namuose neįmanoma užtikrinti saugios aplinkos. Be to, vaikai vežami ne pas menamus uždarbio trokštančius žmones, o pas asmenis, su kuriais vaikus sieja emociniai ryšiai.
Įvaikinant svarbiausia vaiko prioritetai
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovė Irena Gaigalienė sakė, kad šie mitai jai yra žinomi. „Tokia žmonių turima informacija yra klaidinga, – sakė Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovė. – Vaikai paimami iš šeimos tik tuo atveju, kai nėra kitos galimybės užtikrinti vaiko saugumą. Vaikas paliekamas ne pas atsitiktinius žmones, o pas tuos, su kuriais vaiką sieja emociniai santykiai. Žmonės, kurie nori tapti globėjais arba budinčiais globotojais, dalyvauja mokymuose, tarnyba nuolat palaiko ryšius su jais, domisi, kaip sekasi vaikui.“
Priimant sprendimą dėl įrašymo į įvaikinamų vaikų sąrašą atsižvelgiama ir į globėjų nuomonę. Jei be tėvų globos likusį vaiką globoja asmenys, kurie susiję artimais ryšiais, jei jį globoja broliai ar seserys, seneliai, kiti artimi giminaičiai, be globėjo sutikimo vaikas nebus įvaikinamas. Visų pirma, tikino I. Gaigalienė, atsižvelgiama į vaiko interesus ir ne įtėviams ieškoma vaiko, kaip kai kurie galvoja, o vaikui ieškoma šeimos.
Specialistė paneigė ir kitus mitus. Įvaikinimo procesas gali užtrukti iki metų, įvaikinamų vaikų sąraše esantiems vaikams pirmiausia ieškoma Lietuvos piliečių, gyvenančių Lietuvoje, šeimos, o visos procedūros fiksuojamos dokumentuose. Stengiamasi, kad vienos šeimos vaikai būtų įvaikinami tų pačių asmenų, tačiau jei vaikų daug, leidžiama įvaikinti į skirtingas šeimas su sąlyga, kad įtėviai sudarys galimybes broliams ir seserims bendrauti.
Pasidomėjus apie tarptautinį įvaikinimą ir su juo susijusį visuomenės nepasitenkinimą, I. Gaigalienė pabrėžia, kad visų pirma vaikams ieškoma įtėvių Lietuvoje. „Vaikui, kuriam yra galimybė būti įvaikintam, pirmiausia ieškoma Lietuvoje gyvenančios Lietuvos piliečių šeimos. Užsieniečiams, norintiems įvaikinti lietuvių vaikus, arba užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams sudaromas visai kitas sąrašas ir vyksta kitokios procedūros“, – sakė specialistė.
Užsieniečių šeimos dažniau įvaikina vyresnius vaikus, be to, nebijo įvaikinti vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, nes žino, kad gimtojoje šalyje gaus visą reikalingą pagalbą. Dažniausiai lietuvių vaikus įvaikina italų ir kanadiečių šeimos.
I. Gaigalienė informavo, kad lietuvius įvaikinusios užsieniečių šeimos įsipareigoja teikti informaciją apie vaikus. Vyksta tarpinstitucinis bendradarbiavimas, įvaikinusios šalies akredituotos institucijos palaiko ryšius su Lietuvos institucijomis.
