Kiek Lietuvos?

Vytautas KAZELA. Iškilmingai paminėjome Lietuvos gimtadienį. Atrodo, pradedame išmokti švęsti. Bet šiandien ne apie tai.
Dar ir dar kartą įsijungiu garso įrašą iš prestižinės Klaipėdos Vydūno gimnazijos rusų kalbos pamokos. Pagyvenusi rusų kalbos mokytoja aiškina, kaip gera buvo gyventi sovietų sąjungoje: „Jūs jau nematėte tų gamyklų, kurios jau sugriautos iki žemės. Kiek darbo vietų buvo. Kiek mokyklų buvo kaimuose, aš gi jums pasakojau. Koks buvo turtingas kabinetų aprūpinimas. Ten buvo felčerių punktai, poliklinikos. Kas padarė? Kas pastatė?“ Toliau – maldelė, šlovinanti Putiną: „Man nepatinka jūsų pasakymai. Jūs sakote, kada kadenciją baigs Putinas. Jėzau, aš sakau, dieve, kad tik dar jos nebaigtų.“ Fone girdisi mokinių ūžesys. Gimnazijoje, kurioje leidžiama prorusiška propaganda, gimnazistams neleidžiama pamokose turėti telefonų.
Ir vis dėlto atsiranda žmogus, kuris išdrįsta tai įrašyti. Geri ir gražūs vaikai auga. Tik, mano supratimu, jie visi turėjo pakilti ir išeiti iš klasės. Tai elementarus mokytojos tyčiojimasis, ne tik iš gimnazistų, bet ir iš jų tėvų, Lietuvos ir jos istorijos. Įdomiausia, kad gimnazijos direktorius gina mokytoją (kaip sunku tą žmogų vadinti mokytoju – aut. pastaba) sakydamas, kad taip mokoma priimti kitokią nuomonę. Žinote propagandos receptą? Viena dešimtoji dalis tiesos, likusioji dalis melas. Mokytoja teisi sakydama, kad net kaimo mokyklos buvo pilnos vaikų, tik nepasako, kad mes visą tą laiką gyvenome už geležinės uždangos.
Kas būtų likę iš Lietuvos, jei 1970 metais okupacinis režimas būtų atidaręs sienas ir leidęs norintiems emigruoti? Tuščia teritorija. Tiesa ir tai, kad sovietiniais metais buvo daug statoma, ypač gražiausiose Lietuvos vietose. Fermos ežerų pakrantėse, beicavimo įrenginiai gyvenvietėse. „Klestinčiai“ Rusijai reikėjo mėsos ir duonos.
Gimęs sovietiniais metais aš mačiau, kaip į rytų pusę dundėjo traukiniai, prikrauti Lietuvoje užaugintos kiaulienos ir jautienos. O mes stovėjome eilėse ir pirkome galvas ir uodegas. Nuo kaulų gramdėme mėsos likučius… Mokytoja nepasako ir dar vieno dalyko, kad pačioje Rusijoje V. Putino populiarumas krito iki 35 procentų. Būtų mano valia, su dūdų orkestru išlydėčiau rusų kalbos mokytoją ir direktorių į jų taip mylimą šalį. Tik be lietuviškos pensijos…
Tyčiotis iš tautos ar valstybės yra ir kitų būdų. Dar vienas garso įrašas iš lietuvybės tvirtovės Kauno. Iš Kauno kolegijos. Į dukras rusų kalbos mokytojai iš Klaipėdos tinkanti lektorė per paskaitas studentams piešia makabrišką vaizdelį: „Maisto produktų gamyba bus pradedama labai griežtai kontroliuoti. Kas ir dabar po truputį vyksta, nes uždraudžiama tuos atskirus ūkininkavimus, ar ne. mūsų ūkininkai negali laikyti kiaulių, laikyti po vieną karvytę, ūkinės bendrijos yra. Be abejo, didelių miestų gyventojai bus priverstinai iškeldinti į regionines teritorijas. Didžiųjų miestų gyventojų skaičius negalės viršyti jau numatyto skaičiaus, jeigu viršija, jie iškart išsiunčiami. Po truputį bus įvedinėjama eutanazija. Eutanazija bus privaloma mirtinai sergantiems ir senukams. Ta prasme, kad neleis, nes ekonomikai tai yra nenaudingi žmonės.“ Kaip jums tai? Kokios žolės prisiėdusi, su kokiais žaliai švytinčiais žmogeliukais bendrauja ši lektorė? Nežinau. Į šį klausimą turėtų atsakyti specialistai. Tik man labai baisu, kad tokiems žmonėms leidžiame įeiti į klases ir auditorijas. Kodėl leidžiame žaloti jaunus žmones?
Ir dar vienas pavyzdys iš Panevėžio – dviejų gimnazijų moksleiviai buvo nusprendę Vasario 16-ąją dalyti Nepriklausomybės akto kopijas ir… prezervatyvus. Nežinau, kas dedasi jaunų žmonių galvose. Suplakami skirtingi dalykai. Paskutiniu momentu apsigalvoję to nedaryti, gimnazistai teisinosi, kad norėjo atkreipti dėmesį į lytinio švietimo problemas. Gal ir egzistuoja tokia problema. Nežinau. Gal ir dalykite tuos prezervatyvus, tik ne per Vasario 16-ąją – metuose be šios dienos dar lieka daugiau nei trys šimtai dienų.
Lietuva nedidelė šalis, skalaujama jūros, bet ne Baltija kalta, kad mumyse vis mažiau Lietuvos. Aš gal ir suprantu, kai per „Eurovizijos“ atranką dainuojama angliškai, bet kai tai vyksta per „Lietuvos balso“ konkursą, man darosi nejauku. Kodėl mes niekiname gimtąją kalbą, vieną seniausių kalbų? Neturime gerų lietuviškų dainų? Ir neturėsime, jei dainuosime angliškai.
Daugiau nei prieš šimtą metų buvo pasirašytas Nepriklausomybės aktas. Daugiau nei prieš trisdešimt metų buvo atkurta Nepriklausomybė. Dar ir dabar daugelis nesupranta, kokios tai didelės vertybės – Laisvė ir Nepriklausomybė. Laisvė mums pasirodė per sunki. Vieni išvogė Lietuvą, kiti iš nevilties ją pragėrė, treti bandė skandinti tarpusavio rietenose.
Šiandien mes kiekvienas turime paklausti savęs: kiek manyje dar liko Lietuvos? Ar to dar užtenka, kad pakiltume, atsitiestume ir galėtume eiti ne griauti, o kurti?