Mūsų gyvenimo spalvos

Stručio sindromas

Vytautas Kazela

Yra toks stručio sindromas: įkišti galvą į smėlį ir įsivaizduoti, kad aplink niekas nevyksta. Šis sindromas Lietuvoje gerai žinomas nuo sovietinių laikų, kai senstantys imperijos vadovai žmonėms dalijo panašaus pobūdžio patarimus: užmerkite akis, siūbuokite į šalis ir įsivaizduokite, kad važiuojate. Praėjus 30 metų, kai gyvename nepriklausomoje valstybėje, šis sindromas niekur neišnyko. Pasakymas, kad „tai mūsų neliečia“, yra tas smėlis, į kurį strutis įkiša galvą.

Kasdien Lietuvoje fiksuojama daugiau nei 30 naujų susirgimų atvejų. Rodiklis būna mažesnis tik tomis dienomis, kai viruso testų atliekama mažiau.

Šiandien yra du dalykai, prieš kuriuos negalime užmerkti akių: pandemija ir įvykiai Baltarusijoje. Pradėkime nuo pirmojo. Lietuva artėja prie tos pavojingos ribos, kada pasaulis pradės užsidaryti nuo mūsų, o ne mes nuo atskirų pasaulio šalių. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Vilniaus departamento Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vedėja Ginreta Megelinskienė spaudos konferencijoje sakė, kad Lietuvos 14 dienų sergamumo rodiklis 100 tūkstančių gyventojų šiuo metu yra 12,8 atvejo. Beje, skaičiai kinta kasdien. Kiek čia beliko iki tos 16 atvejų ribos 100 tūkstančių gyventojų? Kasdien Lietuvoje fiksuojama daugiau nei 30 naujų susirgimų atvejų. Rodiklis būna mažesnis tik tomis dienomis, kai viruso testų atliekama mažiau. Ir tai vyksta, kai oro sąlygos virusui ypač nepalankios – oro temperatūrai nukritus žemiau, prognozuotinas susirgimų koronavirusu šuolis. Galimai tada per parą bus fiksuojama 100 ir daugiau naujų susirgimų atvejų. Šiuo metu ligoninėse gydomi 60 asmenų. Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuose – 8, dirbtinė plaučių ventiliacija taikoma 5, su deguonies kaukėmis 22 asmenys. Mirčių nuo COVID-19 skaičius, ilgai stovėjęs ties aštuoniasdešimties aukų riba, vėl pradėjo judėti. Dabar jau turime 85 (pirmadienio duomenimis) mirusiuosius. Sakysite, nedaug? Įsivaizduokite – tai visas jūsų daugiabutis! Kiti sako, kad nuo gripo irgi miršta. Bet gripas ir yra tas nenugalėtas virusas, su kuriuo jau susigyvenome.

Turime išmokti su juo susigyventi. Toks laikas ateis tada, kai turėsime vakciną ir prieinamas galimybes skiepytis. O kol kas laukia sunkus ruduo ir, ko gero, nelengvesnė žiema.

Neabejoju, kad kada nors taip bus ir su koronavirusu. Jis niekur neišnyks, jis, nors ir gerokai nusilpęs, visada bus tarp mūsų. Turime išmokti su juo susigyventi. Toks laikas ateis tada, kai turėsime vakciną ir prieinamas galimybes skiepytis. O kol kas laukia sunkus ruduo ir, ko gero, nelengvesnė žiema. Nuo rugsėjo pirmosios žiūrovų skaičius renginiuose nebus ribojamas, tik reikės nešioti apsaugines kaukes. Viskas priklausys nuo to, kaip jas mes dėvėsime. Ir kokiu tikslu. Saugodamiesi baudų ar norėdami patys apsisaugoti nuo viruso. Jeigu tik vengdami baudų, tai tikrai nepadės. Kaip nepadės ir kaukės, pridengiančios tik pabarzdę ar nusmauktos ant ūsų.

Jaunas ir stiprus žmogus gali persirgti COVID-19 netgi nejausdamas jokių simptomų, kas senesniam ir silpnesniam žmogui, turinčiam daugybę lėtinių ligų, gali būti ir mirties nuosprendis.

Panašu, kad šį kartą karantinas bus įvedamas ne visoje Lietuvoje iš karto, o atskirose savivaldybėse. Jau dabar didelės rizikos laikomos dešimt Lietuvos savivaldybių: Kauno miestas ir rajonas, Prienų, Trakų, Molėtų, Tauragės, Kupiškio, Kaišiadorių rajonai, Vilniaus ir Klaipėdos miestai. Didžiausias sergamumas yra Kauno rajone, – 45,6 atvejo 100 tūkstančių gyventojų. Pastaruoju metu mirusieji nuo viruso priklausė 70–78 metų amžiaus grupei. Jie kontaktavo su sergančiais artimaisiais. Todėl vėl reikėtų grįžti jau prie patikrinto varianto – praktiškai apriboti santykius su vyresnio amžiaus artimaisiais ir su jais bendrauti tik šiuolaikinio ryšio priemonėmis. Jaunas ir stiprus žmogus gali persirgti COVID-19 netgi nejausdamas jokių simptomų, kas senesniam ir silpnesniam žmogui, turinčiam daugybę lėtinių ligų, gali būti ir mirties nuosprendis. Mieli senjorai, nevaikščiokite į parduotuves, vaistines ir kitas vietas, kur renkasi daug žmonių. Negaudykite akcijų ir pigių prekių, jei nenorite už tai sumokėti brangiausia kaina – savo gyvybės kaina. Netikėkite ir įvairiomis sąmokslo teorijomis, pavyzdžiui, kad į nosiaryklę įkištas pagaliukas pažeidžia tam tikras smegenų sritis. Tokias teorijas skleidžia žmonės, kurie vaikystėje krapštė nosį, įkišdami ne tik pirštą, bet ir visą ranką. Yra toks geras anekdotas: vyras, žmonos nusiųstas į parduotuvę nupirkti bulvių, namo parsinešė du butelius degtinės ir dar parsivedė laisvo elgesio moterį. Priežastis – bekontaktis termometras, kai juo pamatavo temperatūrą, žmogus prarado atmintį. Pamiršo ne tik ko buvo siųstas į parduotuvę, bet ir kas jį siuntė.

A. Lukašenką pražudė „aštuoniasdešimt procentų“ balsų. Neva tiek prezidento rinkimuose balsavo už jį. Būtų užtekę duoti komandą rinkimų komisijai paskelbti, kad prezidento rinkimus jis laimėjo, nes už jį balsavo 58 procentai gyventojų.

O dabar vėl grįžkime prie rimtų dalykų – prie to, kas vyksta netoli mūsų sienos, Baltarusijoje. Neramumai šioje šalyje jau tęsiasi beveik dvi savaites. Po šiurkščiai suklastotų Baltarusijos prezidento rinkimų žmonių kantrybė trūko – jie išėjo į gatves, nugalėdami baimę prarasti darbą, būti suimti ar sumušti. Jie nekelia politinių reikalavimų, jie nesiveržia nei į Europos Sąjungą, nei į NATO, jie negriauna paminklų, jie gina prigimtines žmogaus laisves – reikalauja teisingų rinkimų. Jie neturi tikros opozicijos ir tikrų opozicijos vadų, moralinių tautos autoritetų, kurie galėtų kalbėti tautos vardu. A. Lukašenką pražudė „aštuoniasdešimt procentų“ balsų. Neva tiek prezidento rinkimuose balsavo už jį. Būtų užtekę duoti komandą rinkimų komisijai paskelbti, kad prezidento rinkimus jis laimėjo, nes už jį balsavo 58 procentai gyventojų. Aštuoniasdešimt procentų – pernelyg akivaizdus melas.

Laisvė nesuteikia teisės į gerą gyvenimą. Geresnį gyvenimą kiekviena tauta susikuria pati ilgai ir sunkiai dirbdama. O laisvė yra mūsų orumas. Žmogus, neturintis orumo ir savigarbos, neprisidės prie savo tautos geresnio gyvenimo kūrimo.

Streikuojančiai Baltarusijai šiuo metu labai svarbus palaikymas. Tačiau palaikymas yra menkas. Vangiai reaguoja Europos Sąjunga, netikinti, kad Baltarusija jau subrendo permainoms. Nors matomas akivaizdus žingsnis šia kryptimi: A. Lukašenka netiki ne tik šviesuomenė, bet ir fabrikų darbininkai. Net ir mes išduodame Baltarusiją savo netikėjimu. Stebėjau S. Cichanouskajos spaudos konferenciją. Tai buvo labai atsargus kalbėjimas nenorint išprovokuoti Rusijos. Nors neoficialiai Rusijos ranka Baltarusijoje ganėtinai stipri. Pasitraukusius iš valstybinės televizijos baltarusių televizijos žurnalistus keičia patikimi kadrai iš Rusijos. Mane nustebino ne S. Cichanouskajos nedrąsa, o konferencijos žiūrovų komentarai. Skaičiau ir šiurpau. Niekada negalvojau, kad tiek daug Lietuvoje invazinių šliužų iš praeities, kuriems vienintelė laisvė yra sočiai ir skaniai paėst. O sočiai paėdus nebaudžiamai paniurnėt. Kažkodėl tie, kurie sako, kad Baltarusijoje gera gyventi, nė vienas nesiruošia ten emigruoti. Jie net į Vakarus nenorėtų… Iš viso to niurnėjimo būtų galima išskirti vienintelį: ką Baltarusijos tauta gautų nusimetusi A. Lukašenkos režimo pančius? Yra vienintelis atsakymas: LAISVĘ. Tai prigimtinė kiekvienos tautos vertybė. Laisvė nesuteikia teisės į gerą gyvenimą. Geresnį gyvenimą kiekviena tauta susikuria pati ilgai ir sunkiai dirbdama. O laisvė yra mūsų orumas.

Ši taiki penkiasdešimties tūkstančių žmonių akcija iš esmės niekuo negresia dabartinei Baltarusijos valdžiai. Akcijos tikslas – pasiųsti demonstruojančiai ir streikuojančiai Baltarusijai žinutę, kad ji ne viena savo kovoje už laisvę.

Žmogus, neturintis orumo ir savigarbos, neprisidės prie savo tautos geresnio gyvenimo kūrimo. Tiesa ir tai, kad niekas iš užsienio – nei iš Europos Sąjungos, nei iš Rusijos – negali daryti įtakos baltarusių tautos pasirinkimui. Revoliucijos negalima eksportuoti. Revoliuciniams žingsniams gali ryžtis tik pati tauta. Ko iš mūsų laukia baltarusių tauta? Jų laisvės siekimo palaikymo ir pastangų apginti žmonių teises ir laisves. Jei mes giname žmogaus teises kaip demokratinę vertybę, mūsų sankcijos neturi virsti našta baltarusių tautai, jos turi virsti našta tiems, kurie nepaiso šių demokratijos vertybių. Oficialioji Rusijos valdžia elgiasi ramiai, sakydama, kad Baltarusijos valdžia turi ieškoti dialogo su protestuotojais. Jei Rusija jaustų, kad Baltarusija yra subrendusi kardinaliems pokyčiams, ji elgtųsi kitaip. Vietoj patikimų žurnalistų į Baltarusiją važiuotų kariniai šarvuočiai. Rusijai nereikia ir dar vienos kolonijos, kuri jai taptų girnapuse po kaklu. Rusijai reikia silpnos ir ekonomiškai priklausomos Baltarusijos su jai lojalia valdžia. Nenustebčiau, jei Baltarusijoje būtų surengti nauji prezidento rinkimai, o juos laimėtų Kremliaus statytinis. Dabar tam pačios geriausios sąlygos – Baltarusijoje nėra vieningos opozicijos, nėra demokratinių lyderių. A. Lukašenka rikiuoja kariuomenę prie vakarinių savo sienų, nors vienintelė grėsmė šiuo metu ne NATO, o taiki „Laisvės kelio“ akcija, prie kurios jungėsi ne tik Lietuva, bet ir dar dvidešimt septynios šalys. Ši taiki penkiasdešimties tūkstančių žmonių akcija iš esmės niekuo negresia dabartinei Baltarusijos valdžiai. Akcijos tikslas – pasiųsti demonstruojančiai ir streikuojančiai Baltarusijai žinutę, kad ji ne viena savo kovoje už laisvę.

Mes nesikišame į kitų šalių reikalus. Kam išreikšti palaikymą, o kam ne – čia jau mūsų reikalas. Negalime įkišti galvos į smėlį, kai kaimynystėje paminamos prigimtinės žmogaus teisės. Aš džiaugiausi, kada Trijų Kryžių kalnas nušvito Baltarusijos vėliavos spalvomis. Tautinės Baltarusijos vėliavos spalvomis.

Skaičiau komentarus, kad ši taiki akcija gali išprovokuoti Baltarusiją agresijai. Taip, į kampą įspraustas diktatorius gali elgtis neadekvačiai. Tačiau tokia beprotybė būtų pernelyg akivaizdi. Komentatoriai siūlo mums vėl sukišti galvas į smėlį ir įsivaizduoti, kad niekas nevyksta. Prisiminkime savo Nepriklausomybės pradžią, kai kiekvienas palaikymas ir kiekvienas pripažinimas buvo aukso vertės. Mes nesiveržiame nei į Baltarusiją, nei kur nors kitur. Mes nesikišame į kitų šalių reikalus. Kam išreikšti palaikymą, o kam ne – čia jau mūsų reikalas. Negalime įkišti galvos į smėlį, kai kaimynystėje paminamos prigimtinės žmogaus teisės. Aš džiaugiausi, kada Trijų Kryžių kalnas nušvito Baltarusijos vėliavos spalvomis. Tautinės Baltarusijos vėliavos spalvomis. Baltarusijos kelias į demokratiją bus ilgas ir sunkus. Norisi tikėti, kad tai pirmasis tvirtas žingsnis to link. Kad pokyčiai jau prasidėjo Baltarusijos žmonių sąmonėje. Ne tiek svarbu, kada bus priverstas pasitraukti A. Lukašenka, kur kas svarbiau, kas jį pakeis.