Paminklas… sunaikintiems paminklams

Genovaitė ŠNUROVA. Į redakciją užsukęs Vilniuje gyvenantis biliakiemietis Vytautas Pranas Katinas, prisipažinęs, kad jam jau devyniasdešimt metų, sakė: „Perkaičiau Mokslo ir enciklopedijų leidyklos išleistą knygą „Nukentėję paminklai“, kurioje rašoma apie tarybiniais laikais sunaikintus kryžius, skulptūras, mažosios architektūros paminklus, ir susimąsčiau. Knygoje skelbiama, kad vien Utenos rajone nugriauta 24 paminklai (atstatyti 9, atnaujinti 3), 6 kryžiai, 3 stogastulpiai, 2 kapinėse buvę kryžiai. Daugiausia buvo nuversta pakelėse stovėjusių kryžių, bet yra ir dar daug tokių, kurie knygoje nepaminėti. Apie Biliakiemyje buvusius kryžius duomenų knygoje nėra. O aš juk puikiai prisimenu, kad naktį nupjauti ir sudeginti Biliakiemio ir Puodžių kaimuose buvę kryžiai. Buvo Biliakiemyje ir akmeninis kryžius. Valdžios įsakymu jis buvo nugriautas, bet nesudaužytas. Kitą dieną Biliakiemio gyventojai susiorganizavo ir nugabeno jį į Biliakiemio kapines. Gerokai vėliau, pasikeitus situacijai, kryžius buvo perkeltas į bažnyčios šventorių. 2012 m. Biliakiemio bažnyčios kunigas Povilas Klezys šį kryžių nuvežė į paminklų dirbtuves, kur jis buvo atnaujintas ir vėl atvežtas į bažnyčios šventorių. Šių metų pavasarį kunigas organizavo talką, kurios metu buvo nugenėti šventoriaus medžiai (šis darbas nebuvo darytas nuo pat jų pasodinimo 1941–1942 m.). Nugenėjus medžių šakas atsivėrė vaizdas į bažnyčios fasadą ir šventoriuje esančius paminklus kunigams. Paskaitęs minėtą knygą ir žinodamas, kiek kryžių nugriauta Biliakiemio krašte, sugalvojau pastatyti paminklą … sunaikintiems paminklams. Pats nubraižiau paminklo eskizą, sugalvojau užrašą. Norėjau, kad paminkle būtų pateikta konkreti informacija: kam ir kada jis pastatytas, kada buvo nugriautas, kas atstatė. Tai gal būtų vienintelis Utenos rajone paminklas paminklui. Apie šį savo sumanymą pirmiausia papasakojau sesers sūnui Vygandui Kunigėliui. Jis iš karto sutiko, bet patarė viską suderinti su kunigu P. Kleziu, nes paminklui vieta buvo numatyta bažnyčiai priklausančioje žemėje. Kunigas irgi pritarė. Taip per vieną dieną viskas buvo sutarta, suderinta, o liepos pabaigoje jau ir pats paminklas pastatytas prie vieškelio į Kuktiškes, netoli Biliakiemio bažnyčios. Norėčiau, kad ir daugiau žmonių pasektų mano pavyzdžiu. Jei ir ne paminklus sunaikintiems paminklams pastatytų, tai nors atminimo lentas, kad čia buvo vienoks ar kitoks paminklas.“